Mūsų šuo dingo prieš 2 metus. Prieš savaitę kažkas paskambino iš Panevėžio ir pasakė kad jis pas juos

Telefonas suskambo antradienį, kai virtuvėje dėliojau vakarienę, o koridoriuje nuo vaikų batų dar byrėjo smėlis. Man 38-eri, gyvenu Vilniaus rajone su vyru Mariumi ir dviem vaikais, o prieš dvejus metus iš mūsų kiemo dingo mišrūnas Rikis. Tą vakarą nepažįstamas numeris ekrane atrodė kaip dar vienas skambutis dėl darbo, todėl atsiliepiau gana sausai. Moteris pasakė skambinanti iš Panevėžio ir kad jos kieme jau kurį laiką gyvena šuo, labai panašus į mūsų Riki.

Pirmoji mintis buvo ne džiaugsmas, o pyktis. Per dvejus metus buvome gavę ne vieną žinutę apie panašų šunį, bet viskas baigdavosi niekuo. Rikis dingo vėlyvą rudenį, kai Marius trumpam paliko pravirus vartelius ir išvažiavo pasiimti vaikų iš būrelio. Ieškojome aplinkiniuose laukuose, kabinome skelbimus parduotuvėje ir prie stotelės, rašėme vietos grupėse. Po kelių mėnesių jo vardą namuose pradėjome minėti rečiau, nors dubenėlio iš sandėliuko ilgai neišmečiau.

Skambutis, kurio nenorėjau priimti rimtai

Moteris vardu Aldona kalbėjo ramiai, lyg pati nežinotų, ar mums tai bus gera žinia. Sakė, kad šuo prie jų namų Panevėžio pakraštyje atsirado maždaug prieš dvejus metus. Buvo liesas, purvinas, krūpčiodavo nuo staigesnio judesio. Ji su vyru jį pradėjo šerti, paskui jis taip ir liko. Į namus iš pradžių nė nebandydavo eiti. Aldona rado mūsų seną skelbimą internete, ten dar buvo nuotrauka, kur matėsi baltesnis lopas ant krūtinės.

Paklausiau, kodėl skambina tik dabar. Atsakymas man nepatiko, nors supratau, kad jie gal ir nemanė darantys kažką blogo. Aldona sakė, kad jų anūkas neseniai užtiko tą įrašą ir atkreipė dėmesį į nuotraukas, o jie patys buvo įsitikinę, jog tai kažkieno paliktas šuo. Du metai man atrodė per ilgas laikas vien klaidai, todėl kalbėjau trumpai ir paprašiau atsiųsti nuotraukų.

Nuotraukas gavau po keliolikos minučių. Šuo stovėjo prie medinės malkinės, šalia buvo dubuo, sugrėbti lapai. Snukis atrodė labiau pražilęs, nei prisiminiau. Ant vienos ausies mačiau tą patį mažą įkirpimą, kurį Rikis buvo gavęs dar jaunas, lindęs po sena tvora pas mano tėvus. Parodžiau Mariui. Jis ilgai žiūrėjo į ekraną ir galiausiai pasakė:
– Čia jis. Tik nežinau, ar jis dar mus prisimins.

Kelionė į Panevėžį prasidėjo nuo ginčo virtuvėje

Vaikams iš karto nieko nepasakėme. Dukra buvo maža, kai Rikis dingo, o sūnus tada kelias savaites vis klausė, gal šuo tiesiog išėjo pasivaikščioti ir grįš, kai atšals. Nenorėjau vėl sukelti jiems laukimo, jeigu nuvykę pamatytume visai kitą šunį. Marius sakė, kad reikia važiuoti jau kitą rytą, o aš norėjau dar paprašyti aiškesnių nuotraukų ir paklausti, ar šuo turi kokių nors mums pažįstamų įpročių.

Tą vakarą sąskaita už elektrą vis dar kabėjo ant šaldytuvo, reikėjo galvoti apie darbus, vaikų pamokas, o Marius savaitgalį buvo pažadėjęs padėti savo mamai. Iš šono turbūt atrodė kvaila ginčytis dėl kelių valandų kelionės, bet abu buvome įsitempę. Aš bijojau pamatyti Rikį ir suprasti, kad jis nuo mūsų nusisuks. Marius vis dar pyko ant savęs dėl tų vartelių, nors apie tai beveik nekalbėdavome.

Galiausiai sutarėme važiuoti šeštadienį visi kartu. Aldona aiškiai pasakė, kad šuo jau senas, prie jų pripratęs ir kad ji nenori jo „atiduoti per tvorą“, lyg būtų nereikalingas daiktas. Tas sakinys mane sustabdė. Mes važiavome ne pasiimti daikto atgal, o susitikti su gyvu gyvūnu, kuris dvejus metus gyveno kitur.

Prie medinės malkinės senas mišrūnas stovi šalia dubens ir sugrėbtų lapųNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Prie svetimo kiemo vartų Rikis nepuolė prie mūsų

Į Panevėžį atvažiavome prieš pietus. Vaikai sėdėjo automobilyje, buvome pasiėmę Rikiui pažįstamų skanėstų iš mūsų parduotuvės. Aldonos namas buvo paprastas, vieno aukšto, prie tvoros stovėjo sukrautos lentos, ant takelio buvo prilipusio šlapio purvo. Šuo pasirodė iš už šiltnamio. Jis ėjo lėtai, saugodamas vieną užpakalinę koją, ir žiūrėjo į mus atsargiai, tarsi būtume atvažiavę ne pas jį.

Pritūpiau, nors keliai nuo šalčio jau buvo sustingę. Pavadinau jį vardu vieną kartą, paskui dar kartą. Rikis sustojo, pakėlė galvą, priėjo arčiau, bet ne prie manęs – pirmiausia apuostė Mariaus batus. Marius nervingai nusijuokė. Tada šuo pradėjo uostyti mano rankovę ir tyliai sucypė.

Negaliu pasakyti, kad jis iš karto viską prisiminė. Nešokinėjo, nelaižė veido, kaip anksčiau darydavo mums grįžus po darbo. Bet kai sūnus pasakė seną komandą, kurią dar pradinėse klasėse buvo išmokęs kartoti, Rikis atsisėdo ir palenkė galvą. Tada Aldona nusivalė rankas į prijuostę ir pasakė:
– Jis pas mus saugus, bet jeigu jūs tikrai jo žmonės, reikės galvoti ne vien apie save.

Didžiausias sunkumas buvo ne įrodyti, o susitarti

Aldona su vyru nebuvo abejingi žmonės. Jie pasakojo, kad pirmą žiemą Rikis miegodavo katilinėje, nes bijodavo uždarų kambarių, o vėliau pats vakare ateidavo prie virtuvės durų. Jų anūkas vasaromis mėtydavo jam kamuolį, Aldonos vyras, nors paburbėdavo dėl plaukų, kiekvieną rytą pirmas išeidavo jo pašerti. Klausydamasi jaučiau dėkingumą, bet kartu ir nemalonų pavydą, kad kažkas kitas dvejus metus gyveno su mūsų šunimi.

Kalbėjomės ilgiau, nei planavome. Aldona sakė, kad Rikis pastaruoju metu sunkiau lipa laiptais ir bijo garsesnių mašinų, todėl ilga kelionė ir nauja vieta jam gali būti nelengvi. Marius siūlė parsivežti jį iš karto, nes, jo žodžiais, „vėl pradėsime atidėlioti“. O aš tuo metu mačiau, kaip Rikis nueina prie Aldonos ir atsiremia į jos koją.

Grįžome namo be šuns, ir vaikams tai buvo sunkiausia suprasti. Aiškinome, kad nesame tikri, kas jam dabar būtų geriausia, nors patys labai norėjome paprasto atsakymo. Kitą dieną Aldona atsiuntė kelias nuotraukas, o mes nusiuntėme savų iš laikų, kai Rikis dar lakstydavo po mūsų kiemą. Susitarėme, kad dar kelis savaitgalius atvažiuosime kartu pasivaikščioti ir pažiūrėsime, kaip jis reaguoja.

Supratome, kad grįžimas nebūtinai atrodo taip, kaip laukėme

Per pastarąją savaitę į Panevėžį važiavome du kartus. Antrą kartą Rikis mus prie vartų pasitiko greičiau, o Marius galėjo jį pavedžioti aplink kvartalą, kol Aldona liko namuose. Tačiau grįžęs šuo vis tiek pirmiausia nulėkė prie savo dubens ir atsigulė įprastoje vietoje prie katilinės. Meilė gyvūnui nereiškia, kad reikia bet kokia kaina išjudinti jo jau susiklosčiusį saugumą.

Dabar svarstome ne apie tai, kam Rikis „priklauso“, o kaip likti jo gyvenime nesukeliant dar daugiau streso. Gal jis kada nors dalį laiko leis pas mus, gal dažniau važiuosime mes, o gal susitarsime kitaip, jei matysime, kad jis prie mūsų vėl pripranta. Tai visai ne toks sprendimas, kokį įsivaizdavau dvejus metus. Nebuvo jokios vienos didelės akimirkos, kai visi apsikabinome ir išvažiavome namo. Bet dabar bent žinome, kur jis yra, kas jį šeria ir kad jis neliko vienas lauke.

• Neskubėkite kaltinti žmonių, kurie galėjo nuoširdžiai pasirūpinti pasiklydusiu gyvūnu.
• Leiskite šuniui susipažinti iš naujo ramiai, be vaikų šūksnių ir skubaus tampymo į automobilį.
• Kalbėkite apie savo lūkesčius atvirai, net jei jie nepatogūs ar atrodo savanaudiški.
• Vertinkite ne tik savo ilgesį, bet ir tai, kur gyvūnas dabar jaučiasi saugiausiai.

Rikio senas dubenėlis vis dar stovi mūsų sandėliuke, nes tiesiog nėra reikalo jo mesti lauk. Šeštadienį vėl važiuosime į Panevėžį, o sūnus jau kraunasi kamuolį, nors Rikis į jį kol kas žiūri gana abejingai. O kaip pasielgtumėte jūs, jei po dvejų metų rastumėte savo šunį namuose, kuriuose jis jau spėjo priprasti?