Po dvylikos metų santuokos viskas pasikeitė. Žmona ir vyras pradėjo skaičiuoti, kas kiek nuveikia namuose

– Vėl palikai puodelį ant palangės, – Rasa pasakė taip ramiai, kad Darius iškart suprato: ne apie puodelį čia kalba.

Ant palangės stovėjo vakarykštės kavos likučiais aplipęs baltas puodelis, šalia – duonos trupiniai ir vaikų sporto būrelio lapelis, jau susiglamžęs nuo drėgmės. Darius, 41 metų sandėlio vadybininkas, ką tik prieškambaryje nusiavė purvinus batus. Rasa, 39-erių, stovėjo prie viryklės su ta pilka megzta liemene, kurią rytais apsivilkdavo eidama su šunimi.

– Gerai, nuplausiu, – jis numetė raktus į dubenėlį ant komodos.

– Ne vien puodelį. Gal dar ir apsidairyk kartais.

Ji mostelėjo į virtuvę. Ant kėdės kabėjo Mato futbolo apranga, ant grindų gulėjo nuslydusi kuprinė, iš indaplovės kyšojo švarios lėkštės, kurių niekas neišėmė. Ant šaldytuvo magnetuku buvo prisegtas sąrašas: pienas, kraikas katei, tamsūs skalbiniai, skambinti dėl dantisto. Darius tą sąrašą matė kasdien. Tiesiog dažniausiai praeidavo pro šalį.

Jie buvo susituokę dvylika metų. Abu dirbo, augino du vaikus – dešimtmetį Matą ir septynerių Ievą – bei seną katę Morką, kuri naktimis kniaukdavo prie vonios durų. Iš šalies viskas atrodė kaip pas daugelį: sekmadieniais važiuodavo pas Rasos mamą, vasarą bent kelioms dienoms ištrūkdavo prie jūros, susipykdavo dėl maršruto, paskui sustodavo pavalgyti pakelėje. Bet namie vis dažniau susikirsdavo dėl smulkmenų.

– Aš juk irgi daug darau, – po kelių minučių pasakė Darius, kraudamas lėkštes į spintelę. – Vežu vaikus, sutvarkau mašiną, savaitgalį pirkinius parnešu.

Rasa užsuko puodą su makaronais ir atsisuko.

– Tu padarai, kai paprašau. O aš dar turiu sugalvoti, kad reikia paprašyti.

Tą sakinį Darius prisiminė kitą rytą prie vonios veidrodžio. Skustuvas zvimbė, telefonas kišenėje beveik išsikrovęs, o už durų Ieva verkšleno, nes nerado vienos kojinės. Jis jau norėjo pasakyti, kad Rasa perdeda. Kojinę rado už radiatoriaus, susisukusią su dulkių gumulu. Ir kažkaip nebesinorėjo ginčytis.

Vakare Darius pasiūlė, kaip pats paskui sakė, nelabai protingą idėją: savaitę užrašyti visus namų darbus. Kas ką padarė. Ant lentos, kurią Matas buvo gavęs gimtadieniui piešti kreida.

Rasa pakėlė akis nuo telefono.

– Rimtai skaičiuosim, kas kiek kartų išnešė šiukšles?

– Jei tu sakai, kad nematau, tai gal abu pažiūrėkim.

Ji patylėjo, nubraukė nuo stalo miltus.

Po dvylikos metų santuokos viskas pasikeitė. Žmona ir vyras pradėjo skaičiuoti, kas kiek nuveikia namuoseNuotrauka: Pexels / Lies

– Gerai. Tik po trijų dienų nepradėk aiškinti, kad čia nesąmonė.

Pirmadienį ant lentos atsirado stulpeliai: „Rasa“, „Darius“, „Bendra“. Vaikams iš pradžių tai buvo pramoga. Matas prie savo vardo įrašė „išnešiau Morkos kraiką“, nors iš tikrųjų tik padavė tėčiui maišelį. Ieva nupiešė saulę ir pareiškė, kad už ją irgi turi būti taškas.

Po kelių dienų juokinga nebebuvo. Dariaus pusėje atsirado: nuvežė Matą į futbolą, pakeitė virtuvėje lemputę, išsiurbė svetainę, nupirko vandens filtrą. Rasos pusėje vietos greitai mažėjo: išvirė vakarienę, sudėjo dėžutes pietums, užregistravo Ievą pas gydytoją, išdžiovino ir sulankstė skalbinius, sutvarkė vaikų kuprines, nupirko dovaną Mato draugui, parašė auklėtojai, nuvedė katę pas veterinarą, išvalė vonią, priminė Dariui apie jo mamos gimtadienį.

Trečiadienio vakarą Darius ilgai žiūrėjo į tą lentą. Iš pradžių jam atrodė, kad pusė punktų net nėra darbai. „Parašė auklėtojai“ – kelios minutės. „Priminei apie gimtadienį“ – vienas sakinys. Bet be to sakinio jis mamai būtų paskambinęs po kelių dienų. O Mato draugo gimtadienis būtų atėjęs be dovanos, nes Darius net neprisiminė, kurią dieną jis vyksta.

Penktadienį jis grįžo vėliau. Sandėlyje užsitęsė krovinio priėmimas, o pakeliui dar užsuko į parduotuvę, nes Rasa parašė, kad baigėsi tualetinis popierius. Namuose virtuvėje degė tik šviesa virš kriauklės. Ant stalo gulėjo atidarytas jogurtas, šaukštelis prilipęs prie lėkštutės. Rasa sėdėjo prie nešiojamo kompiuterio ir spaudė smilkinius.

– Ieva užmigo? – paklausė jis tyliau.

– Užmigo. Mato temperatūra pakilo, rytoj į turnyrą nevažiuos. Ir dar pamiršau apmokėti už muzikos mokyklą.

Darius padėjo pirkinių maišelį ant grindų. Jau beveik pasakė, kad ji galėjo priminti, bet susilaikė. Tą savaitę jie tiek vienas kitam primindavo, kad namuose vis skambėdavo telefonai ir priekaištai.

– Duok kompiuterį. Rytoj pažiūrėsim. Aš sudėsiu pirkinius, o tu eik nusiprausti.

Rasa į jį pažiūrėjo pavargusi.

– Nereikia man „padėti“, Dariau. Čia ir tavo namai.

– Žinau, – atsakė jis. Šįkart nieko nepridūrė.

Po savaitės lentos nenukabino, tik nustojo rašyti kiekvieną puodelį ar šiukšlių maišą. Sekmadienį, kol vaikai svetainėje žiūrėjo filmą, jie prisėdo prie stalo ir susitarė dėl kelių konkrečių dalykų. Darius rūpinsis vakaro virtuve, futbolo vežiojimu ir dalimi pirkinių, nelaukdamas sąrašo. Rasa pasiliko tai, ko nenorėjo atiduoti kitam, bet sutiko nebesakyti „tu nieko nedarai“ tais vakarais, kai iš tiesų būdavo pikta dėl visai ko kito.

Aišku, viskas nuo to netapo idealiai. Po mėnesio Darius vėl kelis kartus paliko šlapius rankšluosčius ant lovos. Rasa vis dar kartais prieš užmigdama galvodavo, ką rytoj reikia prisiminti vaikams, namams ir jiems abiem. Lentoje liko Mato užrašytas „kraikas“ ir Ievos saulė. Niekas jos taip ir nenuvalė.

Bet ginčų dėl puodelių lyg ir sumažėjo. Nors gal tiesiog abu jau geriau suprato, kad puodelis dažniausiai būna ne vien puodelis.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!