Šimtai tonų antibiotikų ir tarša fjorduose: kita parduotuvėse perkamos lašišos pusė

Lašišos filė parduotuvėje nieko nepasako apie tai, kiek žuvų buvo laikoma ūkyje, kaip kovota su jų ligomis ir kas pateko į aplinkinį vandenį. Intensyvaus auginimo mastai kelia vis daugiau klausimų: Norvegijoje vertinamas milžiniškas į pakrančių vandenis išleidžiamų maisto medžiagų kiekis, Čilėje skaičiuojami šimtai tonų naudojamų antibiotikų, o Škotijoje tiriamas ūkiuose besidauginančių parazitų poveikis laukinėms žuvims. Tačiau šių problemų negalima suplakti į vieną teiginį, kad visa užauginta lašiša yra vienoda ar pavojinga valgyti.

Lašišų auginimas leidžia pagaminti didelius maisto kiekius ir palaiko pakrančių bendruomenių ekonomiką. Vis dėlto žuvų laikymas atviruose jūriniuose aptvaruose reiškia, kad ūkis nėra atskirtas nuo aplinkinės ekosistemos. Vanduo juda per tinklus, kartu pernešdamas ištirpusias medžiagas, o parazitų plitimas nesibaigia ties aptvaro kraštu. Būtent ši sąveika su aplinka tampa viena sunkiausiai sprendžiamų pramonės problemų.

Ūkių parazitai gali pasiekti ir pro šalį plaukiančias žuvis

Jūrinės utėlės – išoriniai parazitiniai vėžiagyviai, prisitvirtinantys prie žuvų kūno. Jos nėra vien žuvų ūkiuose atsiradęs reiškinys, tačiau didelis vienoje vietoje laikomų lašišų skaičius sudaro sąlygas parazitams daugintis. Iš ūkių pasklidę parazitai gali patekti ant laukinių lašišinių žuvų, todėl problema paliečia ir tas populiacijas, kurios komerciniuose aptvaruose niekada nebuvo laikomos.

Norvegijos jūrų tyrimų instituto 2026 metų rizikos vertinime jūrinių utėlių poveikis laukinėms žuvims ir prasta ūkiuose laikomų žuvų gerovė išskiriami kaip pagrindinės kliūtys tvariam sektoriaus vystymuisi. Šiltos 2024 ir 2025 metų vasaros prisidėjo prie itin gausaus parazitų paplitimo. Ypač pažeidžiamos žuvys, kurios pakrančių vandenyse praleidžia ilgesnį laiką.

Škotijoje 2026 metų liepą paskelbto ilgalaikio tyrimo išvadose taip pat nurodyta, kad nustatytas aplinkoje esančių jūrinių utėlių poveikis šlakių augimo tempui. Tai svarbu todėl, kad žala ne visuomet pasireiškia iš karto matomu žuvų žuvimu: lėtesnis augimas ir prastesnė būklė taip pat gali turėti reikšmės jų išlikimui.

Norvegijos lašišų pašaruose – paukštienos perdirbimo likučiaiNuotrauka: Meta AI

Į jūrą patenka tai, kas netampa užauginta žuvimi

Ne visas ūkiuose sunaudotas pašaras virsta parduodama produkcija. Dalis jo lieka nesuėsta, dalis maisto medžiagų išskiriama žuvims virškinant. Taip į vandenį ir dugną patenka azoto, fosforo bei organinės medžiagos. Kai jų susikaupia pernelyg daug, gali keistis vietos ekosistemos sąlygos: skatinti dumblių augimą, o organinei medžiagai yrant – didinti deguonies sunaudojimą.

„Sunstone Institute“ 2026 metais paskelbtoje analizėje apskaičiuota, kad Norvegijos lašišų ir vaivorykštinių upėtakių akvakultūra 2025 metais į pakrančių vandenis išleido maždaug 75,4 tūkst. tonų azoto, 13,1 tūkst. tonų fosforo ir 359,9 tūkst. tonų organinės anglies. Tai pagal pašarų, žuvų biomasės ir kitus duomenis sudarytas išmetimų įvertis, o ne kiekviename ūkyje tiesiogiai išmatuotas teršalų kiekis.

Analizės autoriai šiuos srautus palygino su nevalytomis žmonių nuotekomis: pagal azotą jie prilygo maždaug 17,2 mln. žmonių, pagal fosforą – 20 mln., pagal organinę anglį – beveik 30 mln. žmonių nuotekose esančiam kiekiui. Tačiau toks palyginimas parodo medžiagų mastą, o ne vienodą jų poveikį jūrai ir žmonių nuotekų poveikį. Jis taip pat nereiškia, kad visos šios medžiagos susikaupia viename fjorde.

Tikroji rizika priklauso nuo vietos. Atvira pakrantė, kur vanduo sparčiai keičiasi, ir prasčiau praplaunama įlanka nėra vienodos sąlygos. Todėl svarbūs ne vien bendri pramonės skaičiai, bet ir konkrečių ūkių dydis, išsidėstymas bei dugno būklė.

Čilėje per metus sunaudota daugiau kaip 415 tonų antimikrobinių medžiagų

Antibiotikų naudojimo skirtumai tarp lašišas auginančių šalių yra dideli. Čilės žuvininkystės ir akvakultūros tarnybos „Sernapesca“ ataskaitoje nurodyta, kad 2025 metais lašišinių žuvų sektoriuje sunaudota 415,4 tonos antimikrobinių veikliųjų medžiagų, palyginti su 351,1 tonos 2024 metais. Perskaičiavus pagal produkciją, 2025 metų rodiklis siekė apie 360 gramų veikliosios medžiagos vienai užaugintos produkcijos tonai.

Didelė dalis gydymo susijusi su bakterine liga pisciriketsioze, kuri Čilės sektoriui išlieka rimtu iššūkiu. Antibiotikų naudojimas kelia klausimų dėl atsparių bakterijų atrankos ir plitimo, todėl prevencija, žuvų sveikatos stebėsena ir gydymo poreikio mažinimas svarbūs ne tik pačiam ūkiui.

Vis dėlto net tos pačios šalies gamybos praktika nėra vienoda. „Sernapesca“ skelbia, kad savanoriškoje PROA-Salmón programoje sertifikuotuose jūriniuose auginimo cikluose antimikrobinių medžiagų sunaudojimo rodiklis buvo daugiau kaip 96 proc. mažesnis nei bendras atitinkamų užbaigtų jūrinių ciklų rodiklis. Tai rodo didelius skirtumus tarp gamybos ciklų ir galimybes mažinti vaistų poreikį.

Antibiotikų naudojimas ūkyje ir jų likučiai filė – skirtingi klausimai

Pranešimai apie šimtus tonų vaistų lengvai sukuria įspūdį, kad jie tokiais kiekiais patenka ir į pirkėjų lėkštes. Tačiau gydymui sunaudotas kiekis savaime neparodo, kokių likučių yra parduodamoje žuvyje. Tam reikalingi atskiri tyrimai.

Norvegijos oficialios 2025 metų ūkiuose užaugintų žuvų stebėsenos ataskaitoje, paskelbtoje 2026 metų rugpjūtį, nurodyta, kad tirtuose mėginiuose antibiotikų likučių virš metodų kiekybinio nustatymo ribų neaptikta. Kai kurių leidžiamų antiparazitinių preparatų likučių rasta, tačiau jų koncentracijos neviršijo nustatytų didžiausių leistinų kiekių. Šie rezultatai apibūdina Norvegijos stebėseną ir negali būti automatiškai taikomi visų šalių ūkiams.

Žuvies sauga vartotojui ir jos užauginimo poveikis aplinkai turi būti vertinami atskirai. Produkcija gali atitikti maisto saugos reikalavimus, nors jos gamyba vis tiek keltų reikšmingų aplinkosaugos ar gyvūnų gerovės problemų.

Lašišoms auginti vis dar reikia laukinių žuvų

Dar vienas prieštaringas klausimas – pašarai. Šiuolaikiniuose lašišų pašaruose naudojami augaliniai ingredientai, žuvų perdirbimo likučiai, žuvų miltai ir taukai. Todėl teiginys, kad visa užauginta lašiša minta vien specialiai jai sugautomis laukinėmis žuvimis, būtų klaidinantis. Tačiau jūrinės kilmės žaliavų poreikis išlieka svarbus.

2024 metais žurnale „Nature Food“ paskelbtas tyrimas nagrinėjo, kiek žmogui tinkamų maisto medžiagų išlieka laukines žuvis panaudojus lašišų pašarams. Pagal Norvegijos ūkių duomenimis paremtą vertinimą, šešių iš devynių analizuotų maisto medžiagų išeiga buvo didesnė tiesiogiai vartojant pašarams naudojamas valgomas laukines žuvis, negu iš jų užauginus lašišą.

Tai nėra teiginys, kad lašiša neturi maistinės vertės. Tyrimas kelia kitą klausimą: ar dalį žmonėms tinkamų ančiuvių, skumbrių ir kitų žuvų racionalu pirmiausia paversti pašarais. Didesnis perdirbimo likučių naudojimas ir alternatyvūs pašarų ingredientai galėtų padėti sumažinti šį spaudimą laukiniams ištekliams.

Škotijoje griežtesnės kontrolės poreikis pripažintas, bet visuotinio stabdymo nepasiūlyta

Škotijos parlamento komitetas 2025 metais svarstė, ar reikėtų stabdyti naujų lašišų ūkių steigimą ir esamų plėtrą. Komitetas pripažino rimtus klausimus dėl žuvų mirtingumo, sektoriaus valdymo ir aplinkosaugos, tačiau visuotinio moratoriumo nepalaikė. Kartu pareikalauta aiškesnio veiksmų grafiko problemoms spręsti.

Šis sprendimas atspindi sudėtingą pasirinkimą: pakrančių bendruomenėms svarbios darbo vietos ir pajamos, tačiau jos nepanaikina pareigos kontroliuoti poveikį aplinkai. Ūkių plėtra, nepakankamai įvertinus vietos sąlygas, gali padidinti problemas, kurias vėliau suvaldyti būna gerokai sunkiau.

Pirkėjui svarbi kilmė, o pramonei – patikrinami rezultatai

Renkantis žuvį verta pradėti nuo konkrečios informacijos: kokia tai rūšis, kur ji užauginta ar sugauta, kas ją tiekia ir kokius duomenis apie gamybą pateikia gamintojas. Vienas užrašas „užauginta ūkyje“ neleidžia įvertinti visų sąlygų, kaip ir laukinė kilmė savaime neatsako į klausimą, ar žvejyba vykdoma tausojant išteklius.

Alternatyvų turi ir pati akvakultūra. Midijoms bei austrėms nereikia papildomų pašarų, o jūros dumbliai augdami įsisavina vandenyje esančias maisto medžiagas. Tačiau ir šiems ūkiams svarbi tinkama vieta, vandens kokybė bei priežiūra. Lašišų sektoriuje sprendimų ieškoma mažinant ligų plitimą, gerinant pašarų panaudojimą ir griežčiau kontroliuojant išmetimus.

Už tvarumo pažadų turi būti galima rasti patikrinamus skaičius: kiek žuvų nugaišo, kiek vaistų panaudota, kokia dugno būklė ir kaip apsaugomos laukinės populiacijos. Kol šie rodikliai smarkiai skiriasi, visos lašišų pramonės vertinimas vienu žodžiu – „tvari“ arba „žalinga“ – paslepia svarbiausią informaciją apie konkrečius ūkius.