Kol pasaulis vis dar degina anglį, Europa žvalgosi į Norvegiją: nauja žaliava gali tapti svarbesnė už naftą

Europoje daug metų kalbama apie žaliąją energetiką, elektromobilius, vėjo jėgaines ir mažesnę priklausomybę nuo iškastinio kuro. Tačiau realybė pasirodė daug sudėtingesnė nei politiniai pažadai. Anglis niekur nedingo, pasaulis jos vis dar sunaudoja milžiniškus kiekius, o perėjimas prie švaresnių technologijų sukūrė naują problemą: vietoje priklausomybės nuo naftos, dujų ir anglies Europa vis labiau priklauso nuo retųjų žemių elementų.

Šios medžiagos daugeliui skamba kaip kažkas tolimo ir laboratorinio, bet iš tikrųjų jos jau dabar slepiasi kasdieniuose daiktuose. Be jų sunku įsivaizduoti elektromobilių variklius, vėjo turbinas, kompiuterius, išmaniuosius telefonus, radarus, baterijų technologijas ir gynybos pramonę. Todėl naujiena apie didelius retųjų žemių telkinius Norvegijoje Europai yra ne tik geologinis atradimas. Tai gali būti vienas svarbiausių strateginių įvykių artimiausio dešimtmečio pramonei.

Anglis dar nepasitraukė, nors Europa ją stumia lauk

Nors daug kur atrodo, kad anglies era jau baigiasi, pasauliniai skaičiai rodo visai kitą vaizdą. Tarptautinė energetikos agentūra nurodo, kad pasaulinė anglies paklausa 2025 m. pasiekė apie 8,84 mlrd. tonų, o 2026 m. prognozuojamas dar vienas rekordinis lygis – apie 8,94 mlrd. tonų. Kitaip tariant, pasaulis vis dar gyvena ne tik iš saulės baterijų ir vėjo jėgainių.

Europoje padėtis kitokia. Europos Sąjungoje anglies vartojimas mažėja: 2025 m. jis krito apie 5 proc., nors šis kritimas buvo lėtesnis nei ankstesniais metais. Tačiau mažesnė anglies paklausa nereiškia, kad Europa tapo visiškai nepriklausoma energetikos ir žaliavų srityje. Tiesiog viena priklausomybė pamažu keičiama kita.

Žalioji pertvarka reikalauja milžiniško kiekio technologijų, o technologijos reikalauja žaliavų. Vėjo turbina, elektromobilis ar šiuolaikinis elektros tinklas neatsiranda iš oro. Jiems reikia metalų, magnetų, laidų, baterijų, puslaidininkių ir sudėtingų komponentų, kurių gamybos grandinės dažnai prasideda toli nuo Europos.

Retieji žemių elementai – mažai žinomi, bet labai svarbūs

Retieji žemių elementai nėra tokie reti, kaip gali atrodyti iš pavadinimo, tačiau problema ta, kad juos sunku išgauti, perdirbti ir paruošti pramonei tinkama forma. Ypač svarbūs yra neodimis ir prazeodimis – jie naudojami galingiems nuolatiniams magnetams, kurių reikia elektromobilių varikliams ir vėjo turbinoms.

Europos Komisija retuosius žemių elementus priskiria kritinėms žaliavoms, nes jie svarbūs ekonomikai, bet jų tiekimas yra rizikingas. Komisijos duomenimis, Kinija tiekia 100 proc. ES sunkiųjų retųjų žemių elementų poreikio, o tai reiškia labai didelę priklausomybę nuo vienos šalies.

Net ir paprastoje prekybos statistikoje Kinija išlieka pagrindinė ES partnerė. Eurostatas skelbia, kad 2025 m. iš Kinijos atkeliavo 46,8 proc. pagal svorį skaičiuojamo ES retųjų žemių elementų importo. Tačiau žaliavų importas yra tik dalis istorijos. Dar svarbesnis yra perdirbimas, magnetų gamyba ir visa pramoninė grandinė, kurioje Kinijos vaidmuo dar didesnis.

Retieji žemių elementai

Kodėl Norvegijos atradimas toks svarbus?

Būtent todėl didelis retųjų žemių telkinys Norvegijoje sulaukė tiek dėmesio. Fen komplekse, šalies pietryčiuose, patvirtinti ištekliai vertinami apie 8,8 mln. tonų retųjų žemių oksidų. Iš jų maždaug 1,5 mln. tonų sudaro magnetams svarbūs elementai, reikalingi elektromobiliams ir vėjo turbinoms. Projekto vystytojai nurodo, kad pirmoji kasybos fazė galėtų prasidėti apie 2030 m.

Tai nereiškia, kad Europa staiga taps visiškai nepriklausoma. Net didelis telkinys dar nėra paruoštas metalas gamykloje. Reikia leidimų, investicijų, perdirbimo pajėgumų, aplinkosauginių vertinimų, infrastruktūros ir ilgų technologinių procesų. Tačiau tokie ištekliai Europai suteikia tai, ko jai labai trūko – realią galimybę bent dalį kritinių žaliavų gauti arčiau savo pramonės.

Panaši istorija vyksta ir Švedijoje. Kirunos regione esantis Per Geijer telkinys laikomas vienu didžiausių žinomų retųjų žemių telkinių Europoje. LKAB naujesniuose vertinimuose nurodo apie 2,2 mln. tonų retųjų žemių oksidų šiame telkinyje. Kartu Švedijos ir Norvegijos ištekliai rodo, kad Europa nėra visiškai beviltiška – tiesiog iki šiol ji per mažai investavo į savo žaliavų grandines.

Žalioji energetika taip pat turi savo kainą

Tai yra nepatogi, bet būtina tema. Žalioji energetika mažina priklausomybę nuo iškastinio kuro, tačiau ji nėra „bežaliavė“. Elektromobiliams reikia baterijų ir magnetų, vėjo jėgainėms – retųjų žemių elementų, saulės elektrinėms – įvairių metalų ir puslaidininkių. Jeigu Europa nori atsisakyti anglies, dujų ir naftos, ji turi pasirūpinti, kad netaptų visiškai priklausoma nuo importuojamų kritinių žaliavų.

Čia prasideda didžiausias politinis ir pramoninis klausimas: ar Europa pasiruošusi kasti savo žaliavas? Nes kalbėti apie energetinę nepriklausomybę lengva, kol nereikia atidaryti kasyklos, tiesti kelių, statyti perdirbimo įmonių ir susidurti su vietos gyventojų pasipriešinimu. Europoje aplinkosaugos standartai griežti, leidimų procesai ilgi, o visuomenė dažnai palaiko žaliąją energetiką tol, kol jos infrastruktūra neatsiranda šalia namų.

Tačiau alternatyva irgi nėra patogi. Jei Europa pati nekurs žaliavų grandinių, ji turės pirkti tai, ko reikia, iš kitų regionų. Tai reiškia ne tik kainų svyravimus, bet ir geopolitinę riziką. Jei tiekimas sutrinka, stoja ne tik elektromobilių gamyba, bet ir gynybos, energetikos, elektronikos pramonės.

Ką tai reiškia paprastiems žmonėms?

Iš pirmo žvilgsnio retieji žemių elementai atrodo labai toli nuo paprasto žmogaus gyvenimo. Tačiau iš tikrųjų jų klausimas gali paveikti automobilių kainas, elektros gamybos projektus, vėjo parkų plėtrą, baterijų technologijas ir net darbo vietas Europoje. Jei žaliavos brangsta arba jų trūksta, brangsta ir galutiniai produktai.

Elektromobilis, vėjo turbina ar šilumos siurblys pirkėjui atrodo kaip atskiras daiktas. Bet už jo stovi ilga tiekimo grandinė. Jei Europa nori, kad šios technologijos būtų prieinamos, ji turi turėti ne tik gražias klimato strategijas, bet ir realų žaliavų planą.

Norvegijos ir Švedijos telkiniai gali tapti svarbiu žingsniu, bet jie neišspręs visko vieni. Reikės perdirbimo gamyklų, atliekų perdirbimo, baterijų ir magnetų grąžinimo į žaliavų ciklą, aiškių investicijų ir politinės valios. Kitaip tariant, neužtenka rasti metalus žemėje – reikia sukurti visą sistemą, kad jie taptų nauda Europos pramonei.

Nauja era prasideda ne nuo pažadų, o nuo kasyklų

Anglies istorija rodo, kad energetikos pokyčiai nevyksta taip greitai, kaip norėtų politikai. Pasaulis vis dar degina anglį, nors jau dešimtmečius kalbama apie jos pabaigą. Lygiai taip pat žalioji energetika neįvyks vien įrengus daugiau saulės modulių ar pastačius vėjo jėgainių. Jai reikės milžiniško kiekio žaliavų, o tos žaliavos taps nauju geopolitiniu mūšio lauku.

Todėl Norvegijos atradimas Europai toks svarbus. Jis primena, kad ateities energetika bus ne tik apie elektrą, bet ir apie tai, kas kontroliuoja metalus, magnetus ir baterijų grandines. Jei Europa nori būti ne tik žaliųjų technologijų pirkėja, bet ir gamintoja, jai teks priimti nepatogų sprendimą: strateginės žaliavos turi būti ne kažkur toli, o ir pačios Europos planuose, kasyklose bei gamyklose.

Kol kas aišku viena: pasaulis dar ilgai neišsivers be senųjų išteklių, bet naujoji žaliavų kova jau prasidėjo. Ir šį kartą nafta ar anglis gali būti ne pats svarbiausias žaidėjas.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!