Per mėnesį maistui išleisdavome 720 eurų, bet vis tiek tekdavo bėgti į parduotuvę: pradėjau planuoti penkias vakarienes į priekį

Sąskaita už maistą visą mėnesį gulėdavo prisegta magnetuku prie šaldytuvo, o penktadienį vis tiek stovėdavau prie parduotuvės su telefonu kišenėje ir galvodavau, ką šiandien gaminti. Man 38-eri, gyvenu Kaune su vyru ir dviem vaikais – vienas pradinukas, kita dar lanko darželį. Abu dirbame, todėl vakarais norisi ne kūrybos virtuvėje, o tiesiog greitai pavalgyti ir susitvarkyti. Kai suskaičiavau, kad per mėnesį maistui išleidžiame apie 720 eurų, galvojau rasianti vieną aiškią problemą – gal per dažnai perkame kavą išsinešti ar prisikrauname užkandžių.

Problema buvo paprastesnė ir dėl to dar labiau nervino: namuose maisto lyg ir būdavo, tik iš jo nesigaudavo vakarienė. Šaldytuve – pusė pakelio sūrio, trys jogurtai, atidarytas pomidorų padažas ir daržovės, kurias reikėjo sunaudoti jau vakar. Spintelėje makaronai, ryžiai, konservuotos pupelės, bet po darbo neturėdavau jėgų galvoti, ką iš to sulipdyti. Tada nusipirkdavome tai, kas greitai atrodo valgoma: paruoštą vištieną, koldūnus, picą ar dar vieną maišelį bandelių vaikams rytojui. Nusprendžiau ne žadėti sau idealaus biudžeto, o pabandyti penkias vakarienes suplanuoti dar prieš prasidedant savaitei.

Didžiausi pirkimai nebuvo tie, kuriuos prisiminėme

Iš pradžių pasiėmiau kelių savaičių banko išrašą ir peržiūrėjau jį be didelio ūpo. Dideli apsipirkimai prekybos centre buvo aiškūs, juos abu prisiminėme. Bet tarp jų matėsi daugybė mažų sustojimų pakeliui namo: pienas, duona, „tik kažko prie vakarienės“, sultys, saldumynai, dar vienas užtepėlės indelis. Kiekvienas toks krepšelis atrodė nieko tokio, o mėnesio gale susidėjo į gana nemalonią sumą.

Vyras iš pradžių pasakė, kad tai normalu – vaikai auga, visi norime valgyti. Aš nesiginčijau, nes nenorėjau virtuvės paversti šeimos auditu. Bet man kliuvo ne vien išlaidos. Labiausiai vargino tas jausmas, kad maisto vis trūksta, nors kas antrą vakarą išmesdavau suvytusias salotas ar pamirštą grietinės indelį. Kartą jis paklausė, ar tikrai reikia taip viską kontroliuoti, o aš atkirtau per aštriai: „Aš nenoriu kontroliuoti, aš nenoriu penktą kartą šią savaitę eiti pirkti vakarienės.“

Po tos frazės abu nutilome, nes tiesiog buvome pavargę. Tą vakarą valgėme makaronus su tuo, ką radau šaldytuve. Nebuvo nei labai blogai, nei kažko, ką norėtum kartoti. Vaikai pabambėjo, kad nėra deserto, vyras pasakė, kad kitą kartą pats gali parvežti produktų. Vis dėlto supratau, kad vien prašymas „mažiau pirkti“ nieko nepakeis. Reikia, kad grįžus namo bent maždaug būtų aišku, ką daryti.

Sekmadienio lapas ant stalo pakeitė vakarų chaosą

Pirmą sekmadienį pasiėmiau paprastą lapą ir surašiau penkias vakarienes – nuo pirmadienio iki penktadienio. Savaitgalio sąmoningai neplanavau, nes tada dažniau važiuojame pas tėvus, užsukame į turgų arba tiesiog gaminame iš likučių. Pirmadieniui numatiau orkaitėje keptą vištieną su bulvėmis, antradieniui – makaronus su maltos mėsos ir daržovių padažu. Trečiadienį įrašiau sriubą, ketvirtadienį tortilijas, o penktadienį – kiaušinių patiekalą su daržovėmis ir tuo, kas bus likę.

Planą dėliojau ne pagal gražius receptus internete, o pagal mūsų dienas. Antradienį dukrą vedame į būrelį, tai tą vakarą negaliu valandą stovėti prie puodų. Trečiadienį vyras dažnai grįžta vėliau, todėl sriubą galima išvirti iš vakaro arba ryte, kol vaikai dar miega. Penktadienį visi būname pavargę, tad ten neturi atsirasti koks nors apkepas su dešimčia ingredientų.

Prie kiekvienos vakarienės pasižymėjau, ko trūksta, o tada pirmiausia patikrinau spinteles. Man tai pasirodė svarbiausia dalis, nes anksčiau į parduotuvę eidavau iš atminties. Pasirodo, turėjome du ryžių pakelius, šaldytų žirnelių ir prieskonių tiek, kad jų tikrai nereikėjo dar kartą pirkti. Į sąrašą įtraukiau ir pusryčius bei vaikų dėžutes į mokyklą, nes būtent dėl duonos, bananų ir jogurtų dažniausiai prasidėdavo tie skubūs vakariniai užėjimai į parduotuvę.

Atidarytame šaldytuve matyti likučiai ir vakarienei nesuderinti produktaiNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Planą sugadino ne tinginystė, o viena įprasta savaitė

Pirmoji savaitė praėjo geriau, nei tikėjausi. Pirmadienį suvalgėme keptą vištieną, o likusios mėsos užteko tortilijoms. Antradienį sūnus pareiškė, kad padaže per daug svogūnų, nors jų buvo tiek pat, kiek visada. Į parduotuvę tą savaitę užsukau tik kartą – pieno ir vaisių. Vaisių specialiai nebuvau pirkusi per daug, nes dalis vis tiek paprastai lieka liūdėti dubenyje.

Antrą savaitę dukra suslogavo, dvi dienas liko namuose, o aš dirbau tarp skambučių ir prašymų paduoti vandens. Trečiadienio sriuba taip ir liko puode, nes vyras grįždamas pasiūlė pasiimti maisto išsinešimui. Iš pradžių norėjau supykti, bet pagalvojau, kad vienas toks vakaras dar nereiškia, jog planas niekam tikęs. Kitą dieną sriubą suvalgėme pietums, o vakaro meniu tiesiog pastūmiau viena diena.

Man sunkiausia buvo ne sudaryti sąrašą, o palikti vietos tam, kad viskas nevyks idealiai. Anksčiau, jei nenusipirkdavau ko nors tiksliai pagal planą, numodavau ranka ir paskui prisipirkdavau bet ko. Dabar nusprendžiau, kad namuose visada turi būti keli greiti atsarginiai variantai: kiaušiniai, šaldytos daržovės, konservuotos pupelės, makaronai ir tarkuotas sūris. Vyras, pamatęs mano lapą ant šaldytuvo, vieną vakarą pats pasakė: – Šiandien gi tortilijos. Aš galiu supjaustyti daržoves.

Mažiau bėgiojimo nereiškė, kad visi staiga pamėgome gaminti

Po mėnesio išlaidos netapo stebuklingai mažos, ir to nesitikėjau. Vaikams vis tiek reikia užkandžių, kartais nusiperkame jau paruošto maisto, o savaitgaliais norisi ko nors skanesnio nei ryžiai su daržovėmis. Tačiau mažiau išmetėme, rečiau nusipirkome antrą tokį pat produktą ir beveik nebeliko vakarų, kai prie šaldytuvo susiginčydavome, kas važiuos į parduotuvę. Man tai buvo svarbiau negu bandymas išspausti iš šeimos dar vieną sutaupytą eurą.

Pastebėjau ir dar vieną dalyką: planas veikia tik tada, kai jį mato visi. Jei sąrašas telefone, vyras jo nemato, o aš pati po darbo nenoriu ieškoti jo tarp žinučių ir nuotraukų. Dabar virtuvėje kabo trumpas savaitės planas. Jis nėra gražus – kartais aptaškytas padažu, su perbrauktu trečiadieniu ar prirašytu „sunaudoti agurkus“. Bet jis primena, kad vakarienė jau bent iš dalies sugalvota.

Vis dar turime vieną neišspręstą smulkmeną – saldumynus. Abu su vyru po ilgos dienos įmetame į krepšelį ką nors „prie arbatos“, o vaikai tą puikiai pastebi. Kol kas nebandau to griežtai suvaldyti, nes nenoriu, kad kiekvienas sausainis taptų tema. Užtenka, kad virtuvėje mažiau chaoso, o mano batai po darbo rečiau būna vėl apauti vien todėl, kad nėra iš ko padaryti vakarienės.

Ką mums davė penkių vakarienių taisyklė

Dabar žinau, kad planavimas nėra pažadas kiekvieną dieną valgyti pagal grafiką. Tai labiau būdas sumažinti nuovargį, dėl kurio vakare priimame brangius ir ne visada skanius sprendimus. Mums pasiteisino keli visai paprasti dalykai:

• planuoti tik darbo dienų vakarienes, o ne apsimesti, kad savaitgalis vyks pagal tvarkaraštį;
• prieš sudarant sąrašą peržiūrėti šaldytuvą, šaldiklį ir spinteles;
• mažiau jėgų turinčioms dienoms palikti lengviausius patiekalus;
• turėti kelis produktus, iš kurių galima greitai pagaminti vakarienę be papildomo važiavimo;
• nevadinti nesėkme vieno užsakyto maisto vakaro ar perkelto patiekalo.

Man labiausiai pasikeitė ne pats pirkinių krepšelis, o vakaro nuotaika namuose. Nebereikia kasdien iš naujo spręsti to paties klausimo, kai visi alkani ir pavargę. Kartais vis tiek valgome sumuštinius, kartais sriuba lieka iki kitos dienos, o ant šaldytuvo dar kabo sąskaita, kurios vis neprisiruošiu nukabinti. O kaip pasielgtumėte jūs, jei maistui išleidžiate nemažai, bet namuose vis tiek atrodo, kad nėra ką valgyti?