Su vyru sutarėme savaitę nieko nepirkti ir valgyti tai, ką turime: šaldiklio apačioje radome seniai pamirštus pirkinius

Pirmadienio vakarą ant šaldytuvo dar kabėjo praėjusios savaitės produktų čekis, o aš rankoje laikiau beveik tuščią pieno pakelį ir sakiau, kad vėl reikia į parduotuvę. Man 38-eri, gyvenu Kaune su vyru Mantu ir dviem mokyklinio amžiaus vaikais. Abu dirbame pilną dieną, todėl maistą dažnai perkame paskubomis. Tą savaitę jau buvome pavargę nuo tų smulkių užsukimų: duonos, užkandžių, kažko vakarienei, dar kažko „dėl viso pikto“. Mantas atidarė šaldiklį, iš kurio vos neiškrito ledukų maišelis, ir pasakė: gal savaitę nieko neperkam.

Iš pradžių man tai nuskambėjo kaip dar vienas jo užsispyrimas. Namuose visada atrodo, kad yra keli normalūs produktai, o visa kita – kažkokie likučiai, kurių niekam nereikia. Vis dėlto sutarėme, kad pirksime tik tai, be ko tikrai neišsiversime, o pirma pabandysime suvalgyti tai, ką jau turime. Tikėjausi kelių nuobodžių vakarienių iš makaronų ir konservų bei vaikų burbėjimo. Nei rekordų siekėme, nei kažkam norėjome kažką įrodyti. Tiesiog smalsu pasidarė, kiek maisto iš tikrųjų esame prikaupę.

Sprendimas atsirado tarp tuščių lentynų ir pilno šaldiklio

Pirmą vakarą nepradėjome didžiojo tvarkymosi, tiesiog susinešėme ant stalo tai, kas buvo po ranka. Atsirado trys pradėti garstyčių indeliai, pusė pakelio tortilijų, nemažai morkų, gabalas fermentinio sūrio ir dvi skirtingos grietinės. Spintelėje radome ryžių, lęšių, kelias skardines pupelių, avižinių dribsnių ir makaronų, kurių vaikai nemėgsta dėl keistos formos. Tada ir pasimatė, kad bėda ne visai tuščios atsargos. Tiesiog mes patys nebežinojome, ką esame nusipirkę.

Šaldiklio stalčius atsidarė sunkiai, apačioje buvo prišalę ledo. Viršuje gulėjo įprasti dalykai: duona, koldūnai, šaldytos uogos, keli vištienos gabalėliai. Giliau radome maltos mėsos, žuvies filė, krapų, dar vieną duonos kepalą ir du maišelius su užrašais, kurių nė vienas nebeprisiminėme. Viename buvo troškintų kopūstų likutis, kitame – šaldytos slyvos. Jas vasaros pabaigoje buvau sudėjusi su mintimi, kad gal kada nors virsiu kompotą ar kepsiu pyragą.

Pirmasis vakaras parodė, kiek daug išmetame neplanuodami

Antradienį išviriau lęšių sriubos su morkomis ir tais šaldytais krapais, o vakarienei padarėme tortilijas su pupelėmis, sūriu ir daržovių dėžėje rastais likučiais. Vaikai paklausė, kur mėsa. Jau norėjau suirzti, nors pati buvau sau pasižadėjusi, kad ši savaitė nebus bausmė. Pasakiau, kad mėsa bus kitą dieną, o šį vakarą valgome tai, ką turime. Mantas šyptelėjo: „Jeigu kitaip pavadintumėm, sakytų, kad čia naujas patiekalas.“

Trečiadienį po darbo grįžau šlapiais batais, telefonas kišenėje buvo išsikrovęs, o galvoje sukosi viena mintis – greitai užsukti į parduotuvę ir pasiimti ką nors paruošto. Bet namuose jau buvo atitirpusi malta mėsa, tai padarėme paprastą padažą makaronams. Iš šaldytuvo ištraukiau pradėtą pomidorų tyrę, kuri, matyt, būtų dar ilgai stovėjusi už kitų indelių. Supykau ne dėl vakarienės. Labiau dėl to, kiek kartų esame nusipirkę naują produktą vien todėl, kad seno tiesiog nematėme.

Virtuvėje ruošiama lęšių sriuba ir tortilijos iš namuose rastų produktųNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Ne visi namuose buvo pasiruošę tokiam eksperimentui

Ketvirtadienį vaikai jau aiškiai pajuto, kad virtuvėje vyksta kažkas neįprasto. Dukra norėjo jogurto į mokyklą, sūnus – mėgstamų sausainių, o aš jau beveik buvau paėmusi piniginę. Vietoj to sudėjau jiems sumuštinius iš šaldiklyje rastos duonos, sūrio ir virtų kiaušinių, įdėjau obuolių. Dukra nepatenkinta pasakė, kad „visi kiti turi normalesnių užkandžių“, o aš atšoviau per aštriai, kad visi kiti gali gyventi kaip nori.

Vakare jos atsiprašiau. Supratau, kad mūsų susitarimas nereiškia, jog vaikai turi jaustis tarsi nubausti. Paaiškinau paprastai: maisto turime, tik norime jį suvalgyti, o ne pamiršti, kol nebetiks. Ji paklausė, ar kitą savaitę vėl bus jos jogurtai. Pasakiau, kad bus. Tada sūnus, iki tol tyliai krapštęs bulvių apkepą su žuvimi, įsiterpė: „Tik tų kopūstų iš maišelio daugiau nedarykit.“

Su tais kopūstais tikrai nepasisekė. Atitirpinus paaiškėjo, kad jų per mažai normaliam patiekalui, o skonis buvo toks, kad, panašu, šaldiklyje jie praleido per ilgai. Mantas bandė berti prieskonių, aš supykau, kad jis viską daro „iš akies“, ir galiausiai vakarienė baigėsi sumuštiniais. Nieko ypatingo, tiesiog nevykusi vakarienė. Bet priminė, kad ne kiekvieną likutį reikia bet kokia kaina gelbėti.

Iki penktadienio atsirado ne taupumas, o aiškumas

Savaitės pabaigoje virtuvėje pasidarė daugiau vietos, nors specialiai jos ir netvarkėme. Lentynoje aiškiai matėsi ryžiai, kruopos ir keli konservai, o šaldiklio stalčių pagaliau galėjome uždaryti negrūsdami pakuočių. Iš slyvų išviriau kompotą. Vaikai jo beveik negėrė, bet mudu su Mantu vakare išgėrėme po puodelį. Žuvies filė iškepėme orkaitėje su bulvėmis, šaldytas uogas sudėjau į avižinę košę.

Pastebėjau, kad mažiau laiko sugaištu galvodama, ko trūksta, kai pirmiausia pasižiūriu, ką galima panaudoti. Nereiškia, kad staiga tapome labai drausmingi. Penktadienį Mantas vis tiek parnešė kavos iš degalinės, nes ryte nespėjo išgerti namuose. Aš irgi užsisakiau pietus darbe, nors galėjau pasiimti dėžutę iš vakaro. Bet bent jau nevaidavome idealių. Supratome, kad didžiausias pokytis prasideda nuo to, kad matai, kas jau yra namuose.

Po savaitės liko keli įpročiai, ne tobula tvarka

Šeštadienį jau nuėjome į parduotuvę, tik ne su ilgu spontanišku sąrašu telefone. Prieš išeidami pasižiūrėjome į šaldytuvą ir nusprendėme, kokių kelių dalykų tikrai reikia kitai savaitei. Nenustojome pirkti vaikų mėgstamų produktų ir neplanuojame gyventi vien iš šaldytų likučių. Bet dabar bent kartą per savaitę atidarau šaldiklį iki galo, o ne tik pasiimu tai, kas guli viršuje.

Man padėjo keli visai paprasti dalykai:

• prieš perkant trumpai peržiūrėti šaldytuvą, spinteles ir šaldiklį;
• pirmiausia sunaudoti pradėtus produktus, o tik tada atidaryti naujus;
• neplanuoti septynių idealių vakarienių, bet turėti kelias lanksčias idėjas;
• nepykti, jei vienas rastas likutis pasirodo nebetinkamas ar tiesiog neskanus;
• į susitarimą įtraukti vaikus, bet nepadaryti iš jo šeimos bausmės.

Dabar šaldiklio apačioje dar likęs vienas neaiškus maišelis. Kol kas jo neatidarėme, vis atidedu kitai savaitei. Gal ten visai normalios daržovės, o gal vėl kažkas, ką reikės išmesti. Bet šita savaitė bent jau parodė, kad prikrautas šaldiklis dar nereiškia, jog virtuvėje visko apgalvotai turime. O kaip pasielgtumėte jūs – imtumėtės savaitės be pirkinių ar pirmiau tyliai sutvarkytumėte tai, kas slepiasi šaldiklio dugne?