Po treniruotės pakėliau akis į dangų ir pagalvojau: gražus tas pasaulis

Išeinu iš sporto klubo, žvilgteliu į telefoną – jau po šeštos. Lauke tamsu. Pro stiklines duris dar girdėti muzika, kažkas registratūroje juokiasi, o aš užsitraukiu striukę ir persimetu sportinį krepšį ant kito peties. Po treniruotės kojos sunkokos. Rytoj lipdamas laiptais turbūt prisiminsiu kiekvieną pritūpimą.

Įsidedu „Pixel Buds 2“, telefone atsidarau „Spotify“ ir paleidžiu savo grojaraštį. Pirmą dainą praleidžiu. Antrą irgi. Trečią palieku – sena, pažįstama, kažkada daug klausyta. Telefoną įkišu į kišenę ir pasuku namų link.

Oras vėsus, gaivus. Po šiltos sporto salės maloniai atšaldo veidą. Prieš mane šaligatviu eina vyras su šunimi. Šuo sustoja prie kiekvieno medžio, o šeimininkas kantriai laukia, truputį palinkęs, vieną ranką laikydamas kišenėje. Prasilenkdamas pagaunu jo žvilgsnį, linkteliu. Jis linkteli atgal. Toliau prie perėjos moteris taiso vaikui kepurę. Tas muistosi, skuba kažką pasakoti ir vis rodo į kitą gatvės pusę.

Einu ir jaučiu, kaip po truputį atleidžia pečius. Visą dieną buvau juos įtempęs. Darbe tai pastebiu tik vakare: sėdžiu susikūprinęs, žiūriu į ekraną, vieną reikalą baigiu, kitą jau reikia pradėti. Šiandien ir į treniruotę beveik nenuėjau. Po darbo norėjosi tiesiai namo, ko nors užkąsti ir atsisėsti. Dar automobilyje kelias minutes derėjausi su savimi, kol pasiėmiau krepšį.

Dabar gera, kad išlipau.

Daina ausyse prieina tą vietą, kurią prisimenu net neklausęs jos kelis mėnesius. Žingsnis savaime prisitaiko prie ritmo. Ties posūkiu gatvė tampa kiek tylesnė, tarp namų atsiveria daugiau dangaus. Kažkodėl pakeliu galvą.

Žvaigždės.

Pirmiausia pamatau vieną ryškesnę, paskui dar kelias. Sustoju šaligatvio pakraštyje ir įsižiūriu. Akys apsipranta, jų pasirodo daugiau. Virš stogų – giedras, tamsus dangus, per visą dieną nė karto neturėjau progos į jį pažiūrėti. Ryte išėjau skubėdamas. Per pietus valgiau prie telefono. Po darbo galvojau, ar visur suspėsiu.

O dabar stoviu su sportiniu krepšiu ant peties, klausausi muzikos ir šypsausi.

Gražus tas pasaulis.

Taip paprastai ir pagalvoju. Net truputį juokinga pasidaro, kokia didelė mintis atėjo tokią paprastą minutę, pakeliui iš treniruotės. Šalia kažkas stato automobilį, tolėliau sučirškia autobuso stabdžiai, nuo medžio ant šaligatvio nukrinta keli lapai. Viename lange dega gelsva lempa. Matau žmogų, vaikštantį virtuvėje, ir pagalvoju, kad jis turbūt ruošia vakarienę.

Prisimenu vaikystę, kaip žiemą grįždavome vakare namo ir aš vis atsilikdavau, žiūrėdamas į viršų. Tada atrodydavo keista: einu, o žvaigždės keliauja kartu. Galėdavau ilgai bandyti suprasti, kaip jos žino, kur aš einu. Buvau tą jausmą pamiršęs. Dabar vėl norisi truputį paeiti užvertus galvą, nors jau esu suaugęs vyras ir puikiai žinau, kuo toks ėjimas šaligatviu gali baigtis.

Nuleidžiu akis ir einu toliau. Namuose laukia keli neišplauti indai, rytoj – darbo diena ir tie patys nebaigti reikalai. Prisiminęs vieną iš jų jau siekiu telefono, norėdamas kažką pasižymėti, bet tada išgirstu kitą dainą. Palieku telefoną kišenėje. Iki namų dar turiu dešimt minučių. Galiu jas tiesiog pareiti.

Po treniruotės maloniai maudžia rankas, per striukę jau pradeda jaustis vakaro vėsa. Pagalvoju apie karštą dušą, vakarienę, švarius marškinėlius. Apie savaitgalį, kada galėčiau išvažiuoti kur nors toliau nuo miesto šviesų ir normaliai pasižiūrėti į dangų. Seniai tai dariau.

Prie savo namo išsiimu ausines. Daina dar kelias sekundes sukasi galvoje. Susirandu raktus, bet prieš atidarydamas duris paskutinį kartą pakeliu akis. Iš čia dangus matyti tik siauru tarpu tarp namų, tačiau kelios žvaigždės telpa ir jame.

Pastoviu dar akimirką.

Gera, kad šiandien ėjau pėsčiomis.