12 metų mokėjome paskolą už 70 tūkst. eurų butą: paskutinės įmokos dieną suskaičiavau, kiek jis mums iš tikrųjų kainavo

Paskutinė įmoka buvo 417 eurų ir 62 centai. Patvirtinau mokėjimą, padėjau telefoną ant stalo ir pasakiau žmonai: „Viskas. Baigėme.“ Ji tuo metu ruošė pusryčius vaikui ir paprašė paduoti lėkštę. Dvylika metų laukiau šios dienos, o ji prasidėjo taip pat, kaip visi kiti antradieniai. Tik vakare atsisėdau prie kompiuterio ir pirmą kartą suskaičiavau viską nuo pradžios. Iki tol mūsų butas mano galvoje kainavo 70 tūkstančių eurų.

Kai jį pirkome, man buvo trisdešimt vieni. Žmonai – dvidešimt devyneri. Nuomojomės nedidelį butą, abu dirbome ir jau kurį laiką vakarais žiūrinėjome skelbimus. Iš pradžių daugiau dėl smalsumo, paskui vis rimčiau.

Mums nereikėjo nei naujos statybos, nei didelės terasos. Norėjome dviejų kambarių, atskiros virtuvės ir tokios vietos, iš kurios į darbą nereikėtų važiuoti per visą miestą. Tas butas atitiko beveik viską. Tik vonia buvo tokia maža, kad pirmą kartą įėjęs atsitrenkiau alkūne į durų staktą.

Dokumentuose tuomet dar buvo litai. Šiandien visas sumas perskaičiuoju į eurus, kad galėčiau palyginti. Sutarta buto kaina atitiko 70 tūkstančių eurų. Pradiniam įnašui skyrėme 14 tūkstančių, o iš banko pasiskolinome likusius 56 tūkstančius eurų.

Tie keturiolika tūkstančių buvo beveik viskas, ką turėjome.

Raktus gavome su jausmu, kad svarbiausias darbas jau padarytas

Pirmą vakarą į butą atsivežėme du puodelius, elektrinį virdulį ir sulankstomas kėdes. Valgėme picą nuo ant grindų padėtos dėžės. Buvę savininkai buvo išsivežę baldus, todėl kambariuose aidėjo kiekvienas garsas.

Žmona vaikščiojo nuo lango prie lango ir kalbėjo, kur stovės lova, kur tilptų komoda. Aš tikrinau rozetes, lyg vienas neveikiantis lizdas būtų galėjęs pakeisti mūsų sprendimą.

Tą vakarą paskola neatrodė našta. Ji atrodė kaip būdas pagaliau turėti savo duris, savo sienas ir galimybę neklausti šeimininko, ar galima į jas įgręžti lentyną.

Bankui pasirašytų dokumentų aplanką padėjau į stalčių. Atrodė, kad ten jis ir gulės, kol po dvylikos metų viskas baigsis.

Netrukus paaiškėjo, kad pradinis įnašas buvo tik pirmas didelis mokėjimas.

Pirmus mėnesius labiausiai stebino išlaidos, apie kurias nebuvome pagalvoję

Būsto vertinimas, sutarties sudarymas, notariniai ir kiti su pirkimu bei įforminimu susiję mokėjimai mūsų atveju kartu sudarė 1 450 eurų. Šios sumos buvome numatę nepakankamai, todėl pirmus baldus rinkomės atsargiau, nei planavome.

Sofa liko naudota. Virtuvės stalą atidavė žmonos tėvai. Skalbimo mašiną pirkome naują, tačiau beveik mėnesį prieš tai lyginau skirtingus modelius ir kainas.

Mūsų pirmieji pirkiniai neturėjo nieko bendro su gražiomis būsto įsirengimo nuotraukomis. Pirkom tai, ko reikėjo, kad galėtume gyventi. Likusius dalykus atidėdavome kitam atlyginimui.

Kas mėnesį nuskaičiuojama paskolos įmoka greitai tapo įprasta. Atlyginimo dieną pirmiausia patikrindavau, ar sąskaitoje liko pakankamai pinigų jai padengti, ir tik tada galvodavau apie kitus planus.

Sutartyje buvo dvylika metų, o gyvenime – kur kas daugiau pokyčių

Imant paskolą abu turėjome gana aiškų ateities vaizdą. Dirbsime, mokėsime, galbūt po kelerių metų uždirbsime daugiau ir bus lengviau.

Tačiau dvylika metų yra ilgas laikas. Per juos gimė vaikas, žmona kurį laiką gaudavo mažiau pajamų, aš pakeičiau darbą. Viename iš jų atlyginimas atrodė geresnis, bet po kelių mėnesių paaiškėjo, kad pažadėti priedai nėra tokie patikimi, kaip kalbėta per pokalbį.

Paskolos įmoka tuo metu niekur nedingo.

Turėjome ir laikotarpių, kai ji atrodė visai pakeliama. Tuomet lengva pamiršti, kiek atsargiai gyvenome pradžioje. Atsirasdavo daugiau spontaniškų pirkinių, dažniau užsisakydavome vakarienę. Net pradėjome svarstyti, ar nereikėtų didesnio buto.

Tada įmoka padidėjo.

Vieną mėnesį ji priartėjo prie šešių šimtų eurų. Prisimenu, kaip žmonai pasakiau, kad reikės peržiūrėti išlaidas. Ji atsakė, jog kaip tik tą dieną gavo žinutę apie brangstančią vaiko veiklą.

Vakare sėdėjome prie stalo ir abu trynėme iš planų po vieną dalyką.

Kartais sunkiausia buvo ne sumokėti, o nieko nesugedus sulaukti kito mėnesio

Nė vienos įmokos nepraleidome. Dabar tai skamba tvarkingai, beveik nuobodžiai. Bet buvo mėnesių, kai už tokio paprasto sakinio slypėjo nemažai skaičiavimo.

Vieną žiemą vienu metu sugedo automobilis ir šaldytuvas. Už automobilį servise palikome daugiau, nei tikėjausi, o namuose šaldytuvo dureles dar savaitę atidarinėjome kuo rečiau, tikėdamiesi, kad jis ištemps iki atlyginimo.

Tuomet labai aiškiai supratau, kam reikalingos santaupos. Ne būsimos atostogos ir ne naujesnis automobilis. Tiesiog galimybė išspręsti dvi problemas iš karto, nepradedant nerimauti dėl bankui skirtų pinigų.

Vėliau rezervą kaupėme nuosekliau. Ne visada pavykdavo jo nepaliesti, tačiau bent jau nebevadinome visų sąskaitoje likusių pinigų laisvais.

Paskutinę įmoką tikėjausi sutikti kitaip

Galvojau, kad tą dieną atsidarysime ką nors šventiško, užsisakysime vakarienę ar bent išeisime iš namų. Realybėje ryte reikėjo išleisti vaiką, paskui važiuoti į darbą, o vakare nupirkti pieno ir sutvarkyti užsikimšusį vonios nutekėjimą.

Tik grįžęs dar kartą atsidariau paskolos informaciją.

Likutis buvo nulis.

Parodžiau žmonai. Šį kartą ji paėmė telefoną į rankas ir pati pasižiūrėjo.

– Keista, – pasakė. – Tiek laiko mokėjome.

Tuomet ir kilo mintis suskaičiuoti, kiek iš viso sumokėta. Ne vien paskutinių metų, ne vien didžiausios įmokos, kurią prisimename geriausiai. Visų dvylikos metų.

Išsitraukiau sutartį, peržiūrėjau mokėjimų duomenis ir susikūriau paprastą lentelę.

Už 56 tūkstančius pasiskolintų eurų bankui pervedėme 68 832 eurus

Per dvylika metų paskolos pagrindinei sumai ir palūkanoms padengti mūsų mokėjimai sudarė 68 832 eurus. Iš jų 56 tūkstančiai eurų buvo pasiskolinti pinigai, o 12 832 eurai – palūkanos.

Padalijus bendrą sumą iš 144 mėnesių, vidutinė įmoka buvo 478 eurai. Tai nereiškia, kad tiek mokėjome kiekvieną mėnesį. Įmokos keitėsi, tačiau galutinis vidurkis gavosi būtent toks.

Prie šių pinigų pridėjau pradinį įnašą, pirkimo bei paskolos įforminimo išlaidas ir per visą laikotarpį mūsų sumokėtą būsto draudimą.

Žiūrėjau į galutinį skaičių ir bandžiau suprasti, ar jis mane stebina. 70 tūkstančių eurų kainavęs butas, pridėjus šias išlaidas, mums atsiėjo 85 722 eurus. Skirtumas – 15 722 eurai.

Tai buvo mūsų konkretūs mokėjimai, o ne taisyklė, kiek kiekvienam kainuoja tokio dydžio paskola.

Žmona paklausė, kodėl neįtraukiau remonto

Kai parodžiau lentelę, ji iš karto pastebėjo, kad joje nėra vonios, langų ir virtuvės.

Per tuos metus įvairiems buto atnaujinimams buvome skyrę dar maždaug 18 600 eurų. Ne viską darėme iš karto: vienais metais keitėme langus, kitais tvarkėme vonią, vėliau atėjo virtuvės eilė.

Pridėjus ir šiuos darbus, bendra suma pasiektų 104 322 eurus. Tačiau nenorėjau visko vadinti paskolos kaina. Palūkanos buvo mokestis už pasiskolintus pinigus. Remontas – mūsų būsto atnaujinimas, kurio dalį būtume darę ir nusipirkę be paskolos.

Į lentelę nedėjau šildymo, vandens, administravimo ar kasdienio elektros vartojimo. Gyvenome bute dvylika metų, todėl visas per tą laiką išleistas sumas pavadinti jo pirkimo kaina man atrodė nesąžininga.

Bet pirmą kartą matėme, kiek pinigų pareikalavo ir pats įsigijimas, ir mūsų vėlesni pasirinkimai.

Pinigų suma mane nustebino mažiau nei tai, ką prisiminėme ją skaičiuodami

Skaičiuodami pradėjome kalbėti apie tuos metus. Prisiminti, kada pirkome skalbimo mašiną, kodėl vieną vasarą niekur neišvažiavome, kiek laiko taupėme voniai.

Žmona priminė vakarą, kai vaikui buvo pakilusi temperatūra, o aš po vaistinės dar važiavau prie bankomato įnešti grynųjų, kad kitą dieną užtektų įmokai. Aš prisiminiau, kaip ji pirmus mėnesius kabino užuolaidas, kad iš gatvės nesimatytų mūsų tuščių kambarių.

Tas butas lentelėje turėjo labai tvarkingas eilutes. Gyvenime už jų buvo daug netvarkos, nerimo ir paprastų gerų dienų, kai apie paskolą apskritai negalvodavome.

Nesigailėjome jo nusipirkę. Tačiau abu sutikome, kad sutarties pasirašymo dieną dvylikos metų dar nesugebėjome įsivaizduoti.

Kitą mėnesį paskolos nebeliko, bet laisvus pinigus pastebėjau ne iš karto

Pirmą atlyginimą po paskutinės įmokos gavau penktadienį. Kaip įprastai atsidariau sąskaitą ir pradėjau skaičiuoti, kiek palikti paskolai.

Tik tada prisiminiau.

Žmonai parašiau: „Šį mėnesį nieko nebenuskaičiuos.“

Ji atsiuntė šypsenėlę ir po kelių minučių paskambino. Paklausė, gal dabar bent dalį tų pinigų kas mėnesį atsidėkime sau.

Susitarėme dėl trijų šimtų eurų. Likusius palikome kasdienybei, kad nereikėtų iš karto susikurti naujo griežto įsipareigojimo.

Tą vakarą vis dėlto išėjome pavakarieniauti. Ne į brangiausią restoraną ir ne su didele kompanija. Tik mes su žmona.

Grįžęs įdėjau paskolos dokumentus atgal į stalčių. Ant viršaus uždėjau lapą su skaičiavimais – 85 722 eurai. Paskui uždariau stalčių ir pirmą kartą nepagalvojau, kurią dieną bus kita įmoka.