Už buto nuomą trejus metus mokėjau po 450 eurų. Kai suskaičiavau bendrą sumą, pasidarė bloga

Skaičiuotuvą atsidariau laukdamas, kol išvirs makaronai. Buto šeimininkas buvo parašęs dėl sutarties pratęsimo, ir aš kažkodėl pirmą kartą susimąsčiau, kiek laiko čia jau gyvenu. Treji metai. Įvedžiau 450, padauginau iš 36 ir gavau 16 200 eurų. Dar kartą patikrinau, nors tokiame skaičiavime suklysti sunku.

Stovėjau savo nuomojamoje virtuvėje ir žiūrėjau į ekraną. Šešiolika tūkstančių du šimtai. Be šildymo, elektros, vandens ir interneto.

Pirmoji mintis buvo labai paprasta: galėjau tuos pinigus turėti.

Antroji – kad už tokią sumą jau gal būčiau bent pajudėjęs link savo būsto.

Makaronai pervirė. Nupyliau vandenį ir valgiau stovėdamas, vis dar perskaičiuodamas tą sumą į kitus dalykus. Automobilį. Santaupas. Pradinį įnašą, apie kurį vis sakydavau pradėsiantis rimčiau galvoti kitais metais.

Atsikraustydamas sakiau, kad čia gyvensiu metus

Butą radau po išsiskyrimo. Reikėjo išsikraustyti gana greitai, todėl ilgai nesirinkau. Darbas netoli, du kambariai, baldai yra, buitinė technika veikia. Už 450 eurų tuo metu man atrodė normalus variantas.

Sumokėjau pirmą mėnesį ir tokio pat dydžio užstatą. Atsivežiau drabužius, kompiuterį, kelias dėžes indų. Tėvas padėjo pernešti sofą, kurios galiausiai net neprireikė, nes šeimininkas savąją paliko.

Mama tą dieną paklausė, kiek žadu nuomotis.

– Metus kokius. Paskui žiūrėsiu.

Pirmus metus iš tikrųjų reikėjo atsistoti ant kojų. Po persikraustymo buvo visokių išlaidų, darbe keitėsi pareigos, norėjosi ramybės. Apie paskolas net girdėti nenorėjau.

Antrais metais butas jau buvo tapęs įprastas. Žinojau, kuri grindų lenta girgžda, kiek pasukti dušo rankenėlę, kad vanduo nebūtų per karštas, ir pro kurį lango kampą žiemą pučia.

Trečiais metais net nebesakiau, kad gyvenu laikinai. Tiesiog gyvenau.

Nuomą mokėjau laiku. Gavęs atlyginimą iš karto pervesdavau 450 eurų, paskui susimokėdavau sąskaitas. Tai buvo toks pat įprastas veiksmas kaip nusipirkti maisto. Nė vieną mėnesį neatrodė, kad atiduodu milžinišką sumą.

Kol nesudėjau visų mėnesių į vieną eilutę.

Šeimininko žinutė pasirodė pačiu blogiausiu metu

Jis nerašė nieko nemandagaus. Paklausė, ar norėsiu pratęsti sutartį, ir pridūrė, kad kitam laikotarpiui siūlytų 500 eurų nuomą.

Penkiasdešimt eurų daugiau.

Anksčiau turbūt būčiau pagalvojęs, kad nemalonu, bet kaip nors išsiteksiu. Tą vakarą iš karto padauginau iš dvylikos. Dar 600 eurų per metus. Visa metinė nuoma – jau 6 000 eurų.

Staiga supykau ant žmogaus, su kuriuo per trejus metus beveik neturėjau jokių nesusipratimų. Kai sugedo skalbyklė, pakeitė. Kai pradėjo leisti virtuvės maišytuvas, atsiuntė meistrą. Į butą nesiverždavo, neskambinėdavo be reikalo.

Bet galvoje vis tiek sukosi viena mintis: aš jam jau sumokėjau 16 200 eurų, o dabar dar reikės daugiau.

Atrodė, lyg ta suma turėtų suteikti man kažkokią papildomą teisę. Bent jau į mažesnę kainą. Gal į galimybę pasakyti, kad gana.

Žinutės tą vakarą neatsakiau. Nenorėjau parašyti ko nors, dėl ko kitą dieną būtų gėda.

Draugas paklausė, kur būčiau gyvenęs už tuos pinigus

Kitą dieną per pietus apie viską papasakojau bendradarbiui. Pasakiau, kad trejus metus tiesiog mokėjau už svetimą turtą.

Jis paklausė:

– O kur būtum gyvenęs, jeigu nebūtum mokėjęs?

Atsakiau, kad galėjau anksčiau pirkti.

– Su kokiais pinigais?

Tas klausimas man nepatiko labiausiai.

Kai atsikrausčiau, po užstato ir kitų išlaidų buvau likęs beveik be santaupų. Buto nusipirkti tada negalėjau. Galėjau ieškoti pigesnio kambario, dalytis būstu su kitu žmogumi, važinėti iš tėvų. Visi tie variantai turėjo savo kainą ir nepatogumų.

Už 450 eurų kas mėnesį turėjau vietą gyventi. Galėjau grįžti po darbo, pasikviesti vaiką savaitgaliui, užsidaryti duris ir nesiaiškinti su niekuo dėl virtuvėje paliktos lėkštės.

Tai supratau. Tik nuo supratimo 16 200 eurų ekrane nesumažėjo.

Bendradarbiui pasakiau, kad mane nervina ne vien nuoma.

Jis linktelėjo:

– Tai tada žiūrėk, kas dar.

Sąskaitoje turėjau mažiau, negu pats įsivaizdavau

Tą vakarą susirašiau ne tik nuomą.

Iš santaupų sąskaitos per trejus metus buvau kelis kartus paėmęs automobilio remontui, kelionei, dantims. Dar buvo pirkinys išsimokėtinai, kurį sau pateisinau nedidele mėnesio įmoka.

Buvau įsitikinęs, kad „po truputį taupau“. Realiai santaupų turėjau 2 800 eurų.

Pradėjau žiūrėti pavedimus ir supratau, kad pinigus atsidėdavau tik tada, kai jų likdavo. Vieną mėnesį 200 eurų, kitą – nieko. Kartais įsidėdavau ir po kelių savaičių persivesdavau atgal.

Nuomos nė karto nebuvau pamiršęs. Sau sumokėti pamiršdavau nuolat.

Paskaičiavau, kad po 200 eurų kiekvieną mėnesį per tuos pačius trejus metus būtų susidarę 7 200 eurų. Turėjau 2 800, vadinasi, skirtumas – 4 400 eurų.

Ne visi jie buvo išleisti niekams. Kai kurių išlaidų negalėjau atidėti. Tačiau kelių tūkstančių eurų judėjimą per savo sąskaitą prisiminiau gerokai prasčiau negu kiekvieną šeimininkui sumokėtą eurą.

Sėdėjau prie stalo ir jaučiausi kvailai. Buvau pasirengęs pykti ant nuomos, nors pats per trejus metus nė karto nebuvau susidaręs aiškaus plano, kaip iš jos išeiti.

Pigiausias butas staiga nebeatrodė toks pigus

Kelias dienas žiūrėjau skelbimus. Iš pradžių tik nuomą. Radau variantų po 380 ir 400 eurų, bet vienur būtų reikėję gerokai ilgiau važiuoti į darbą, kitur trūko baldų, dar kitur butas buvo toks, kad net nuotraukose nesinorėjo nieko liesti.

Vieną nuvažiavau apžiūrėti. Kaina – 400 eurų. Sutaupyčiau šimtą per mėnesį, palyginti su nauju šeimininko pasiūlymu.

Grįždamas skaičiavau persikraustymą, kitą užstatą, papildomą važinėjimą. Supratau, kad vien mažesnis skaičius skelbime dar nepasako, kiek man kainuos ten gyventi.

Paskui pradėjau žiūrėti parduodamus butus. Kelis vakarus buvau apimtas tokio užsidegimo, kad norėjosi pirkti beveik bet ką, svarbu savo.

Laimei, tuo metu dar neturėjau nei tam pakankamai pinigų, nei aiškaus finansavimo. Galėjau bent jau sustoti. Pirkti iš pykčio dėl nuomos man būtų buvęs labai brangus būdas nusiraminti.

Sutartį pratęsiau. Tik šį kartą jau žinojau, ką darau

Su šeimininku susitikome savaitgalį. Pasakiau, kad šimto eurų mėnesio pabrangimas man būtų per didelis, o jis priminė, kad kalbėjo apie penkiasdešimt.

Buvau tiek prisiskaičiavęs ateities išlaidų, kad jau pats maišiau skaičius.

Galiausiai sutarėme dėl 480 eurų. Pratęsiau sutartį metams. Namo negrįžau nei laimėjęs derybas, nei išsprendęs būsto klausimą. Žinojau tik tiek, kad mano metinė nuoma dabar bus 5 760 eurų.

Tą patį vakarą nusistačiau automatinį 200 eurų pervedimą į atskirą santaupų sąskaitą atlyginimo dieną. Per metus tai būtų 2 400 eurų. Kartu su turimais 2 800 – 5 200 eurų, jeigu neprireiks pinigų nenumatytoms išlaidoms.

Iki nuosavo būsto dar buvo toli. Man pirmą kartą net palengvėjo tai aiškiai pripažinus.

16 200 eurų tebėra didelė suma. Kartais apie ją pagalvojus vis dar suspaudžia viduje. Tačiau dabar šalia nuomos pavedimo matau ir kitą – į savo sąskaitą.

Kol kas po du šimtus. Labai norėčiau, kad po dar trejų metų bent šito skaičiaus nereikėtų ieškoti ir spėlioti, kur jis dingo.