Po motinystės atostogų grįžau į darbą: mano vietoje jau dirbo kita, o man pasiūlė kitą skyrių ir 200 eurų mažesnę algą

Pirmą grįžimo rytą stovėjau prie biuro durų su kavos puodeliu rankoje ir kelias sekundes galvojau, kur dabar pasikabinti striukę. Man 34-eri, auginu beveik dvejų metų sūnų, o prieš išeidama motinystės atostogų dirbau vienos prekybos įmonės klientų aptarnavimo skyriuje. Ten praleidau septynerius metus: pažinojau nuolatinius klientus, sandėlio žmones, net žinojau, kurį spausdintuvą reikia pajudinti, kad vėl pradėtų spausdinti. Į darbą grįžau su paprastu lūkesčiu – pradžia bus keista, bet po truputį vėl įsivažiuosiu. Vaiką jau buvome pratę prie darželio, vyras susiderino pamainas, todėl atrodė, kad didžiausias chaosas jau praėjo.

Aišku, nesitikėjau, kad kas nors mane pasitiks su tortu ar gėlėmis. To ir nereikėjo. Tikėjausi savo stalo, savo pareigų ir bent normalaus paaiškinimo, kaip viskas vyks toliau. Vietoje to vadovė pakvietė į mažą susitikimų kambarį, o mano telefonas kišenėje vis suvibruodavo nuo darželio programėlės pranešimų. Ji pasakė, kad mano buvusioje vietoje dabar dirba kita kolegė, o man galėtų pasiūlyti darbą kitame skyriuje. Tada pridūrė, kad atlyginimas būtų maždaug 200 eurų mažesnis nei iki mano išėjimo.

Mano stalas buvo tvarkingas, tik jau nebe mano

Pirmą valandą dar bandžiau nepasiduoti emocijoms. Galvojau, gal tai laikinas perskirstymas, kol vėl apsiprasiu, gal naujajame skyriuje bus panašių užduočių. Bet kai vadovė pravedė pro mano seną darbo vietą, ten jau sėdėjo Rūta, kurią iki tol buvau mačiusi gal tik per įmonės kalėdinį susitikimą. Ant stalo stovėjo jos puodelis, prie monitoriaus buvo prilipdyti lapeliai su klientų vardais. Viskas atrodė taip, lyg manęs ten seniai nebūtų buvę.

Rūta neatrodė nei kalta, nei labai drąsi. Tiesiog pasimetusi pasisveikino ir pasakė, kad jai buvo sakyta, jog tai nuolatinė vieta. Nuo to man lengviau nepasidarė, bet supratau, kad pykti ant jos būtų ir paprasčiausia, ir neteisingiausia. Ji priėmė darbą, jai irgi reikėjo algos, stabilumo. Vis tiek sunku buvo nuryti mintį, kad per mano nebuvimą mano vieta tapo kito žmogaus įprasta darbo diena.

Naujasis skyrius buvo kitame aukšte, prie tiekimo ir užsakymų suvedimo. Reikėjo dirbti su kita programa, daugiau skambinti vežėjams, sekti vėluojančias siuntas ir aiškintis, kodėl trūksta dėžių ar nesutampa kiekiai. Vadovė sakė, kad tai gera proga išmokti daugiau, bet kalbėjo atsargiai. Man pasirodė, kad ji tikisi, jog sutiksiu be didelių ginčų. – Pagalvok ramiai, mums svarbu rasti sprendimą, – pasakė ji. Išėjau į koridorių ir pirmą kartą tą rytą pasijutau ne grįžusi į darbą, o lyg atėjusi prašyti, kad man rastų vietą.

Skaičius sutartyje pasakė daugiau nei mandagūs žodžiai

Vakare ant šaldytuvo jau kabėjo sąskaita už darželį, šalia – vyro priminimas nupirkti skalbiklio ir kačių kraiko. Sūnus pylė sriubą nuo šaukšto ant stalo, o aš telefone dar kartą perskaičiau vadovės atsiųstą pasiūlymą. Tas skirtumas atrodė ne vien kaip skaičius. Du šimtai eurų mūsų namuose buvo ne smulkmena: tai maistas, vaikui reikalingi batai, kuras, o kartais tiesiog mažiau skaičiavimo mėnesio gale.

Vyras iš pradžių sureagavo labai tiesiai. Pasakė, kad negalima sutikti su pirmu pasiūlymu ir kad turiu kalbėtis dėl ankstesnių sąlygų. Aš ant jo supykau, nors supratau, kad jis nori palaikyti. Jam lengva pasakyti „reikalauk“, kai nereikia sėdėti prieš vadovę ir aiškinti, kodėl tavęs netenkina pasiūlytas darbas. – Man reikia ne karo, man reikia normalaus pokalbio, – pasakiau gal kiek per garsiai.

Tą vakarą abu buvome pavargę: jis po darbo, aš po pirmos dienos, sūnus po darželio. Galiausiai nustojome ginčytis ir pradėjome skaičiuoti ne tik pinigus, bet ir laiką. Naujajame skyriuje darbo pradžia buvo ankstesnė, vadinasi, darželį dažniau turėtų vežti vyras arba reikėtų prašyti mano mamos. Man nepatiko, kad sprendimas, kurio neprašiau, staiga pradėjo dėlioti visos šeimos rytus.

Po pirmo pykčio išdrįsau paprašyti aiškumo

Kitą dieną nieko iš karto nepasirašiau. Pasakiau, kad noriu ramiai perskaityti pasiūlymą, suprasti pareigas ir aptarti, ar yra kitų variantų. Buvau įsitempusi, rankos net šalo, nors biure buvo tvanku ir visi skundėsi per stipriai įjungtu šildymu. Padėjo tai, kad iš anksto telefone susirašiau kelis punktus: ką dirbau iki išėjimo, ką moku ir ko konkrečiai nesuprantu.

Per antrą pokalbį vadovė kalbėjo atviriau. Paaiškėjo, kad mano ankstesnė komanda buvo pertvarkyta, dalį darbo perėmė kiti žmonės, o Rūta buvo priimta, nes tuo metu reikėjo žmogaus visai darbo dienai. Ji nekalbėjo taip, lyg būčiau nereikalinga, bet ir neslėpė, kad senojo vaidmens, tokio, koks buvo, nebėra. Buvo nemalonu tai girdėti, tačiau bent gavau ne vien aptakius pažadus, o aiškesnį vaizdą.

Paklausiau, ar atlyginimo skirtumas susijęs su naujomis pareigomis ir ar jis galėtų keistis, kai išmoksiu darbą. Vadovė konkretaus rezultato nepažadėjo, bet pasiūlė pereinamą laiką, mokymus ir po kelių mėnesių vėl grįžti prie pokalbio apie mano atsakomybes. Man svarbiausia buvo ne pažadas, o tai, kad mano klausimai neskambėjo kaip kaprizas. Dar paprašiau, kad tai, dėl ko susitariame, būtų aiškiai pateikta raštu. Nenorėjau po kelių savaičių ginčytis, kas ką pasakė tarp skubių susitikimų.

Naujame skyriuje išmokau ne tik kitą programą

Pirmas mėnuo buvo sunkesnis, nei tikėjausi. Grįždavau namo su skaudančia galva, nes visą dieną girdėdavau apie vėluojančias paletes, neteisingus kodus ir vairuotojus, kurie neatsiliepia. Kartais sūnų iš darželio pasiimdavau paskutinėmis minutėmis, su purvinais batais ir pusiau atsegta striuke, nes užsitęsdavo skambutis. Jis pykdavo, kad neleidžiu ilgiau pabūti aikštelėje, o aš pykdavau ant savęs, nors supratau, kad prie naujo ritmo reikia laiko priprasti.

Ne viskas buvo blogai. Viena kolegė, Daiva, pirmomis dienomis tyliai parodė, kur laikomi užrašai apie dažniausias klaidas, ir perspėjo, su kuriais vežėjais geriau kalbėti trumpai bei konkrečiai. Ji nesistengė tapti mano drauge, tiesiog padėjo. Po kelių savaičių jau pati radau, kodėl vienas užsakymas sistemoje vis grįžta su klaida, ir bent trumpam palengvėjo. Nebuvau bejėgė, tik pradėjusi nuo nulio srityje, kurios nebuvau pasirinkusi.

Su Rūta irgi po truputį pradėjome normaliai susikalbėti. Kartą susitikome virtuvėlėje prie kavos aparato, ir ji pasakė, kad mano grįžimo bijojo labiau, negu aš maniau. – Atrodė, visi galvos, kad atėmiau tavo vietą, – prisipažino ji. Tada supratau, kad abi buvome įspraustos į nepatogią situaciją, kurios nė viena iš mūsų nesukūrė.

Ką pasiėmiau iš grįžimo, kuris nebuvo toks, kokio laukiau

Praėjo keli mėnesiai, ir vis dar negaliu pasakyti, kad naujasis darbas man patinka taip, kaip patiko senasis. Atlyginimo klausimas man tebėra jautrus, o ankstyvi rytai – logistinis galvosūkis, ypač kai sūnus pradeda kosėti sekmadienio vakarą. Vis dėlto nebesistengiu apsimesti, kad man tinka bet kas vien todėl, jog grįžau po pertraukos. Išmokau kalbėti ramiau, bet konkrečiau, ir nepriimti pirmo migloto paaiškinimo kaip galutinio atsakymo.

Jeigu panaši situacija nutiktų kitai mamai ar tėčiui, siūlyčiau pirmiausia nepriimti sprendimo iš įsiūčio prie kabineto durų. Man padėjo keli paprasti dalykai:

• paprašyti laiko perskaityti pasiūlymą ir neskubėti žadėti to, ko dar nesupranti;
• susirašyti konkrečius klausimus apie pareigas, darbo laiką ir atlygio pokytį;
• atskirti pyktį ant situacijos nuo pykčio ant kolegų, kurie taip pat gali neturėti pasirinkimo;
• namie aptarti ne vien pajamas, bet ir kas realiai veš vaiką, gamins vakarienę bei pasiims nedarbingumo dienas, kai vaikas susirgs;
• pasikalbėti su žmogumi, kuris gali blaiviai išklausyti, o ne tik paraginti trenkti durimis.

Aš likau įmonėje, bent kol kas, nes naujame skyriuje matau, kad galiu išmokti ir vėliau turėti daugiau pasirinkimų. Bet vis dar kartais praeinu pro seną stalą ir pagalvoju, kad būtų buvę paprasčiau, jei nuo pradžių su manimi būtų kalbėję atvirai. O kaip pasielgtumėte jūs, jei grįžus po motinystės atostogų jūsų vieta jau būtų užimta?