Darbe man patikėjo apmokyti naujokę. Kai ji pati pasakė, kokį atlyginimą jai pasiūlė, penkiolika metų trukęs mano lojalumas susvyravo

Pirmadienio rytą prie mano stalo stovėjo nauja kolegė su užrašų knygele, o ant palangės garavo jau antra mano kava. Man 43-eji, penkiolika metų dirbu nedidelėje prekybos įmonėje Kaune, administracijoje ir klientų aptarnavimo srityje. Gyvenu su vyru ir dviem paaugliais, todėl darbą visada vertinau dėl pastovumo: pažįstu žmones, žinau tvarką, kada būna įtemptas mėnesio galas ir kur virtuvėlėje nuolat prapuola šaukšteliai. Kai vadovė paprašė apmokyti naujokę, priėmiau tai kaip dar vieną papildomą darbą, kurį reikia tiesiog padaryti.

Naujokė buvo vardu Eglė, gal kokių trisdešimties, mandagi, greitai viską užsirašinėjanti ir pirmą dieną akivaizdžiai susijaudinusi. Tikėjausi parodyti jai programas, užsakymų eigą, dažnesnes klaidas ir tuos smulkius dalykus, kurių instrukcijose niekas nesurašo. Maniau, po poros savaičių ji jau atliks paprastesnius darbus pati, o aš grįšiu prie savo neužbaigtų lentelių. Nesu iš tų, kurie pavydi naujam žmogui vien dėl to, kad jis jaunesnis ar atėjo iš kitur. Bet vienas pokalbis per pietus privertė kitaip pažiūrėti į tai, ką ilgai vadinau lojalumu.

Pirmomis dienomis rodžiau daugiau, nei buvo mano pareiga

Oficialiai man pasakė tik tiek, kad Eglę reikia įvesti į darbą ir „padėti jai apsiprasti“. Realybėje prie savo užduočių gavau jos klausimus, patikrinimus, aiškinimąsi dėl prisijungimų ir skambučius, kurių ji dar nedrįso priimti. Rodžiau, kaip atskirti skubų kliento prašymą nuo tokio, kuris gali palaukti iki rytojaus, ir kur sistemoje rasti senesnius užsakymus. Per pietus neretai valgydavau atvėsusią sriubą iš dėžutės, nes iki tol reikėdavo pabaigti savo darbus ir peržiūrėti, ką ji pradėjo.

Vis dėlto ant Eglės nepykau. Ji nevaidino viską mokanti, atsiprašydavo suklydusi, kartais pasilikdavo keliolika minučių ilgiau susitvarkyti savo sąrašo. Vieną kartą ji trečiąsyk paklausė apie tą pačią sąskaitų suvedimo vietą, ir pajutau, kad mano balsas jau kietėja. Tada prisiminiau save prieš penkiolika metų: bijodavau paspausti ne tą mygtuką, o tuometinė kolegė kantriai rodydavo iš naujo. Apmokyti žmogų nėra vien perduoti instrukciją – tam atiduodi ir savo laiką.

Vadovė tik užsukdavo paklausti, ar mums gerai sekasi. Sakydavau, kad taip, nors mano darbų sąrašas augo, o namo kelis vakarus grįžau vis dar mintyse dėliodama neatsakytus laiškus. Vyras paklausė, kodėl vėl tikrinu telefoną virtuvėje, dar nenusimovusi batų. Numojau ranka: laikina, kol naujokė įsivažiuos. Tą patį kartojau ir sau.

Pietų pertraukoje nuskambėjo skaičius, kurio nesitikėjau

Maždaug po dviejų savaičių su Egle išėjome pietų į netoliese esančią valgyklą. Lauke lynojo, ant jos palto rankovės buvo prilipę šlapi lapai, o prieš išeidama dar spėjau atsakyti klientui. Kalbėjomės paprastai: apie vaikus, nuomą, ankstesnius darbus ir brangstančius produktus. Eglė pasakė, kad ilgai svarstė, ar priimti pasiūlymą, nes ankstesnėje vietoje buvo pervargusi.

Tada ji visai paprastai paminėjo, kokį atlyginimą jai pasiūlė čia. Iš pradžių pagalvojau, kad gal ne taip išgirdau, todėl paklausiau, ar ji kalba apie pradinį atlyginimą. Ji linktelėjo ir pasakė, kad derėjosi, nes jai svarbu šeimos išlaidos. Tas skaičius buvo didesnis už mano, nors mano pareigos platesnės, o šios įmonės darbo tvarką išmanau jau penkiolika metų.

Pasakiau tik: – Gerai padarei, kad paklausei to, ko tau reikia. Eglė nė nenutuokė, kas man tuo metu sukosi galvoje, ir nenorėjau, kad ji dėl to jaustųsi kalta. Ji neatėmė iš manęs atlyginimo ir nesugalvojo sistemos, kurioje tylus žmogus ilgus metus laikomas patenkintu vien todėl, kad nieko neklausia. Vis dėlto grįždama į biurą jaučiau ne pyktį jai, o labai nemalonų nuvertinimo jausmą. Vakare namuose vėl pagalvojau apie sąskaitas, kurios ant šaldytuvo guli ne vieną savaitę.

Patyrusi darbuotoja prie stalo aiškina naujokei darbo tvarkąNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Su vadove kalbėjau ne taip ramiai, kaip buvau suplanavusi

Kelias dienas bandžiau save įtikinti, kad neturiu visos informacijos. Gal Eglės sąlygos kitokios, gal pareigos formaliai vadinamos kitaip, o gal ji kažką ne taip pasakė. Bet kuo daugiau jai rodžiau įprastos darbo rutinos, tuo aiškiau mačiau, kad pagrindą perduodu aš. Kai ji paklausė, kodėl vienam klientui atsakome vienaip, o kitam kitaip, atsiverčiau savo senus užrašus ir supratau, kiek daug sprendimų priimu automatiškai, nes per laiką tiesiog išmokau, kaip čia viskas veikia.

Paprašiau vadovės laiko pokalbiui. Į kabinetą ėjau su keliais punktais telefone, bet pirmas sakinys vis tiek išėjo aštresnis, nei norėjau. Pasakiau, kad man keista apmokyti žmogų, kuriam pasiūlytas didesnis atlygis, kai mano atsakomybės ir patirtis įmonėje nėra mažesnės. Vadovė iš pradžių kalbėjo apie rinką, apie tai, kad sunku rasti naujų žmonių ir kad kandidatai dabar drąsiau derasi.

Gal ir tiesa, bet man nuo to nepasidarė lengviau. Pasakiau, kad aš irgi esu tos rinkos dalis, tik ilgai elgiausi taip, lyg man užtektų padėkos per kalėdinį susibūrimą ir pažado, kad „vėliau pažiūrėsime“. Vadovė trumpam nutilo, paskui pasakė: – Suprantu, šitą klausimą reikėjo kelti anksčiau. Išėjau be aiškaus atsakymo, tik su pažadu peržiūrėti mano situaciją. Buvau susierzinusi ir dėl jų, ir dėl savęs, nes mano tylėjimas taip pat tapo patogus visiems kitiems.

Namie pirmą kartą leidau sau svarstyti ir kitus variantus

Tą vakarą vyrui papasakojau viską nuo pradžių. Jis nepasakė, kad privalau išeiti, ir nepatarė iškart rašyti prašymo. Tik paklausė, ar aš apskritai žinau, ko noriu: didesnio atlygio, mažesnio krūvio, aiškesnių pareigų ar tiesiog daugiau pagarbos. Klausimas paprastas, bet atsakymo neturėjau.

Kitą savaitę atnaujinau savo gyvenimo aprašymą. Nebuvau jo atsidariusi daug metų, todėl iš pradžių net keistai atrodė surašyti, ką moku. Klientų konfliktų gesinimas, naujų darbuotojų mokymas, chaotiškų užsakymų tvarkymas man buvo tiesiog kasdienybė, o ne kažkokie ypatingi gebėjimai. Išsiunčiau kelias paraiškas. Nuo to nepasijutau labai drąsi, bet bent jau ne taip įsprausta į kampą.

Su Egle santykis nepablogėjo. Ji vis dar klausia, aš kartais atsidūstu prieš atsakydama, bet jau daug ką daro pati. Vieną popietę ji padėkojo, kad neleidau jai „plaukti vienai“. Man pasidarė gaila, kad darbo vietose žmonės taip lengvai supriešinami dėl dalykų, kurių patys nenustato. Vis dar nežinau, ar vadovės pažadas virs konkrečiu pasiūlymu, ar liks mandagia fraze. Bet laukiu jau kitaip nei anksčiau.

Lojalumas man nebėra tylus susitaikymas

Per tuos penkiolika metų buvau įpratusi manyti, kad gera darbuotoja yra ta, kuri prisitaiko: pasilieka, kai reikia, perima kolegės darbus, nekelia triukšmo ir džiaugiasi, kad turi stabilų darbą. Dalis to man vis dar atrodo svarbu. Nenoriu kiekvieno nepatogumo paversti konfliktu ir nemanau, kad naujoko atlyginimas savaime yra jo kaltė. Tačiau dabar aiškiau matau, kad lojalumas turi būti abipusis. Kitaip jis virsta įpročiu kentėti ir tylėti.

Jeigu panašiai nutiktų dar kartą, sau priminčiau kelis dalykus:

• neatidėlioti pokalbio apie savo atsakomybes ir jų vertinimą iki tol, kol susikaupia kartėlis;
• atskirti pyktį ant sistemos nuo pykčio ant žmogaus, kuris tiesiog priėmė jam pasiūlytas sąlygas;
• užsirašyti realius darbus, kuriuos atlieku, ypač tuos, kurie kitiems atrodo savaime suprantami;
• turėti atsarginį planą, net jei dar nenusprendžiau išeiti;
• nevadinti baime „ištikimybės darbovietei“.

Kol kas dar dirbu toje pačioje vietoje, rytais verdu kavą tame pačiame puodelyje ir mokau Eglę dalykų, kurių ji dar nežino. Gal mano sąlygos pasikeis, gal rasiu kitą darbą, o gal liksiu, jei matysiu tikrą norą susitarti. Kol kas neišspręsta net paprasta smulkmena: vadovė vis žada atsiųsti laiką kitam pokalbiui, bet kalendoriuje jo dar nėra. O kaip pasielgtumėte jūs, sužinoję, kad jūsų apmokomas naujas kolega uždirba daugiau?