Po himno plojimai ne visada reiškia nepagarbą: kada jie tinkami viešame renginyje

Salėje nuskamba paskutiniai Lietuvos himno žodžiai, keli žmonės pradeda ploti, o kiti susižvalgo – ar taip galima? Plojimai po himno savaime nėra nepagarba: jie gali tikti, kai himnas skamba kaip iškilmingos ceremonijos ar kultūrinės programos dalis, tačiau per oficialų valstybinį momentą saugiausia išlaikyti rimtį ir vadovautis renginio vedėjo ar protokolo nuorodomis.

Nesusipratimas kyla todėl, kad himnas nėra paprastas muzikinis numeris. Žmonės nori padėkoti atlikėjui, orkestrui ar chorui, bet kartu jaučia, kad valstybės simboliui įprastas kitoks elgesys nei po koncerto dainos.

Kada plojimai skamba natūraliai

Jeigu himną atlieka choras, solistas ar orkestras koncerto, sporto varžybų atidarymo, bendruomenės šventės ar apdovanojimų ceremonijos programoje, po jo plojimai dažnai būna suprantami kaip padėka atlikėjams. Ypač tuomet, kai vedėjas iškart tęsia renginį, o publika aiškiai mato, kad tai buvo meninė programos dalis.

Taip pat natūralu ploti, kai po himno oficialiai pristatomi jį atlikę žmonės arba pats renginio vedėjas pakviečia padėkoti. Tokiu atveju plojama ne „himnui įvertinti“, o tiems, kurie jį atliko ir sukūrė iškilmingą akimirką.

Viešose sporto varžybose emocijų būna dar daugiau: tribūnose susirinkę žmonės reaguoja spontaniškai, ypač kai giedamas savos šalies himnas. Vienas trumpas aplodismentų pliūpsnis čia dažniausiai reiškia bendrumą ir palaikymą, ne norą sumenkinti simbolį.

Kada geriau neskubėti ploti

Kitokia nuotaika vyrauja valstybinėse minėjimų ceremonijose, atminimo renginiuose, oficialiuose priėmimuose ar gedulo proga. Jei po himno stoja tyla, prasideda kitas protokolo veiksmas, kalba ar tylos minutė, plojimai gali netyčia suardyti rimtį.

Tokiose situacijose žmogus paprastai pyksta ne dėl paties garso. Nemalonu, kai atrodo, kad iškilminga akimirka paverčiama įprastu pasirodymu, kuriam automatiškai skiriami aplodismentai. Todėl tyla po paskutinių natų kartais yra ne nejaukumas, o sąmoningas pagarbos ženklas.

Jei renginyje dalyvauja svečiai iš užsienio arba jo tvarka nėra aiški, pravartu neskubėti. Užtenka kelių sekundžių pasižiūrėti, ką daro dauguma, ar išgirsti vedėjo pereinamąjį žodį – taip išvengiama ir nepatogumo, ir bereikalingų ginčų.

Po himno plojimai ne visada reiškia nepagarbą: kada jie tinkami viešame renginyjeNuotrauka: Unsplash / Olek Buzunov

Vienas gestas, bet dvi skirtingos prasmės

Žmonės, kurie ploja, dažniausiai nori parodyti pakilumą, o ne nepagarbą. Kita vertus, tiems, kurie lieka tylūs, svarbu, kad himnas nebūtų priimamas kaip konkursinis kūrinys, kurį publika vertina pagal atlikimą. Abi reakcijos gali kilti iš pagarbos, tik ji išreiškiama skirtingai.

Renginio organizatoriai gali šį neaiškumą lengvai sumažinti. Prieš pradedant pakanka trumpai pasakyti, ar po himno numatyta tyla, ar kviečiama padėkoti atlikėjams. Toks sakinys apsaugo ir publiką nuo spėliojimo, ir atlikėjus nuo nejaukios pauzės scenoje.

Kaip pasielgti, kai nežinote

Pirmiausia atsistokite ir išklausykite himną ramiai – tai svarbiau už klausimą, ar po jo ploti. Baigiantis giedojimui neskubėkite griebti telefono, kalbėtis ar eiti link durų. Kelias akimirkas palaukite renginio tęsinio.

Jei vedėjas padėkoja chorui, solistui ar orkestrui, plokite kartu su publika. Jei po himno prasideda oficiali kalba, pagerbiami žuvusieji ar tiesiog laikomasi tylos, aplodismentų nereikia. O mažoje neformalioje šventėje, kur visi spontaniškai ploja, vien dėl to nereikia jaustis pasielgus netinkamai.

Trumpai tariant, po himno svarbiausia ne automatiškai ploti ar demonstratyviai neploti, o pajusti renginio pobūdį. Ten, kur dėkojama atlikėjams, aplodismentai gali būti šilti ir vietoje; ten, kur akimirka skirta valstybei ar atminčiai, iškalbingiausia dažnai lieka tyla.