Vakar klausėtės be perstojo, šiandien norisi išjungti: kodėl mėgstamiausia daina staiga pradeda erzinti?

Dar neseniai šią dainą leisdavote kelis kartus iš eilės, o dabar pakanka pirmųjų akordų, kad paspaustumėte „praleisti“. Pats kūrinys nepasikeitė, tačiau pasikeitė jūsų reakcija į jį. Dažnas kartojimas gali sumažinti susidomėjimą ir malonumą, bet aiškinti tai vien „pavargusia klausa“ ar pasibaigusiu dopaminu būtų pernelyg paprasta.

Pirmą kartą išgirsta daina patraukia priedainiu, netikėtu ritmu ar balsu. Vėliau jos ieškote pakeliui į darbą, sportuodami, gamindami vakarienę. Netrukus jau žinote ne tik žodžius, bet ir kiekvieną pauzę. Galite mintyse pradėti dainuoti anksčiau už atlikėją.

Kurį laiką būtent tai ir patinka. Tačiau vieną dieną pažįstama pradžia nebepradžiugina. Kartais tampa tiesiog nuobodu, o kartais atsiranda aiškus susierzinimas: tik ne šita daina dar kartą.

Tai pažįstama muzikos klausymosi patirtis. Vis dėlto nėra vieno perklausų skaičiaus, po kurio kūrinys privalo atsibosti. Vienos dainos nusibosta per savaitę, o kitų noriai klausomės dešimtmečius.

Kodėl iš pradžių kartojimas tik sustiprina malonumą?

Pažįstamumas muzikai dažnai padeda. Pirmą kartą girdimas kūrinys gali nesužavėti, nes dar sunku pagauti jo melodiją ar struktūrą. Po kelių perklausų jau atpažįstame perėjimus, laukiame mėgstamos vietos ir lengviau įsitraukiame.

Todėl mintis, kad smegenims patinka tik naujovės, nėra tiksli. 2017 metais paskelbtame eksperimente muzikiniai pavyzdžiai per maždaug keturias savaites buvo pateikti po 28 kartus. Klausytojams jie vis labiau patiko, o laukto vėlesnio patikimo sumažėjimo tyrėjai neužfiksavo. Tai nereiškia, kad muzika niekada neatsibosta – parodo, kad kartojimas nebūtinai ją sugadina.

Kasdienybėje pažįstama daina gali patikti ir dėl galimybės dainuoti kartu, judėti pagal ritmą ar prisiminti tam tikrą gyvenimo laikotarpį. Netikėtumas yra tik viena muzikos patrauklumo dalis.

Kada pažįstama melodija tampa pernelyg pažįstama?

Kartojimo poveikis ne visada vienodas. Viename eksperimentų rinkinyje, kai dalyviai muzikos klausėsi sutelkę dėmesį, patikimas iš pradžių didėjo, o vėliau mažėjo. Klausantis tarp kitų veiklų rezultatai buvo kitokie. Tai rodo, kad svarbu ne vien kiek kartų daina girdėta, bet ir kaip jos klausomasi.

Šį patirties pokytį galima apibūdinti kaip prisotinimą. Kūrinys jau nebesuteikia tiek, kiek tikimės jį įjungdami. Vis dar prisimename, kaip stipriai jis patiko prieš savaitę, todėl bandome susigrąžinti tą patį jausmą dar viena perklausa. Tačiau ji nebūtinai padeda.

Būtent čia pravartu sustoti. Jeigu dainą leidžiate vien todėl, kad ji iki šiol buvo mėgstamiausia, nors dabar jos klausytis nesinori, nėra priežasties savęs versti. Muzikinis skonis gali keistis ir trumpam, priklausomai nuo to, ką tuo metu norisi girdėti.

Smegenys numato, kas skambės toliau, tačiau vien staigmenos neužtenka

Klausydamiesi muzikos atpažįstame jos dėsningumus ir susikuriame lūkesčius: kada grįš priedainis, kaip tęsis melodija, kada pasikeis ritmas. Kūrinys gali tuos lūkesčius patvirtinti arba nuo jų nukrypti.

Tyrimai sieja muzikinį malonumą su nuspėjamumo ir netikėtumo deriniu. Viename 2019 metų tyrime klausytojai labiau mėgo vidutinio prognozuojamo sudėtingumo muziką. Tačiau tai nėra universali formulė kiekvienai dainai ir kiekvienam žmogui.

Visiškai nenuspėjamas kūrinys nebūtinai bus įdomiausias. Jis gali pasirodyti sunkiai suprantamas ar tiesiog neatitikti skonio. O gerai žinoma daina gali ir toliau patikti būtent todėl, kad joje randame tai, ko laukėme.

Todėl mėgstamo kūrinio atsibodimo nereikėtų aiškinti vien tuo, kad „jau žinome visas natas“. Jeigu vien žinojimas panaikintų malonumą, nebūtų noro grįžti prie senų albumų ar koncertuose kartu dainuoti pažįstamų dainų.

Ar pakartotinai klausantis tikrai „nebelieka dopamino“?

Dopaminas dalyvauja muzikos sukeliamo atlygio procesuose, tačiau jo veikimo negalima sutraukti į paprastą taisyklę: netikėta nata suteikia dozę, o išmokta daina nebesuteikia nieko.

2011 metais paskelbtas tyrimas parodė, kad stiprus muzikos sukeliamas malonumas susijęs su dopamino išsiskyrimu. Tyrėjai taip pat nustatė skirtumų tarp mėgstamos akimirkos laukimo ir paties emocinio pakilimo – šiuose etapuose skirtingai įsitraukė tam tikros smegenų sritys.

Taigi malonumą gali teikti ir laukimas, ir pati muzikinė akimirka. Nėra pagrindo teigti, kad jis visada pasiekiamas tik prieš priedainį arba kad po keturiasdešimtos perklausos atlygio sistema tiesiog išsijungia.

Lygiai taip pat vien iš susierzinimo negalime nustatyti, kas tuo metu vyksta su dopaminu konkretaus žmogaus smegenyse.

Kodėl norisi ne tik praleisti dainą, bet ir ją kuo greičiau nutildyti?

Svarbi gali būti pati klausymosi situacija. Viena yra sąmoningai įsijungti kūrinį, kita – girdėti jį kelis kartus per dieną parduotuvėje, socialinių tinklų vaizdo įrašuose ir dar automatiškai parinktame grojaraštyje.

Tokiu atveju reakcija „vėl ta pati“ atsiranda dar neprasidėjus mėgstamai daliai. Daina tampa ne pasirinkimu, o pasikartojančiu fonu, kurio tuo metu nenorite.

Reikšmės gali turėti ir asociacijos. Jeigu melodija ilgą laiką skambėjo kaip žadintuvas, priminė įtemptą darbo laikotarpį ar buvo siejama su nemalonia situacija, vien jos pradžia gali sukelti visai kitokią nuotaiką nei anksčiau.

Vis dėlto atsibodusi daina savaime nėra klausos sutrikimo požymis. Muzikos prisotinimą ir klausos būklę reikėtų atskirti. Iš to, kad nebenorite girdėti konkretaus priedainio, negalima daryti išvados, jog „persitempė klausos žievė“ ar ausims reikia tiksliai nustatyto atsistatymo laiko.

Ką daryti, kad mėgstamas kūrinys galėtų vėl patikti?

Pirmiausia – nustoti jį kartoti iš įpročio. Kuriam laikui išimkite dainą iš dažniausiai leidžiamo grojaraščio arba išjunkite automatinį kartojimą. Nebūtina jos trinti visam laikui: užtenka nebesirinkti kiekvienoje situacijoje.

Galima išbandyti gyvą, akustinę ar kito atlikėjo versiją. Kitoks tempas, balsas ar instrumentai gali suteikti naują įspūdį. Tačiau jeigu erzina pati melodija, nėra būtinybės iškart ieškoti kito to paties kūrinio atlikimo.

Kartais maloniau pasirinkti kitą žanrą arba pabūti be muzikos. Tyla neturi būti dar viena užduotis su laikmačiu. Nėra patikimos taisyklės, kad po 15 minučių ar lygiai mėnesio daina vėl skambės kaip nauja.

Prie jos galima grįžti tada, kai iš tiesų norisi. Galbūt vėl patiks visas kūrinys, gal tik viena jo dalis, o gal suprasite, kad šiuo metu mieliau klausotės ko nors kito. Mėgstamiausių dainų sąrašas neprivalo likti toks pats vien todėl, kad kažkada vieną jų leidote dešimt kartų iš eilės.