Šiemet Kalėdos bus kitokios. Nusprendžiau giminės nebekviesti ir vaišių nebegaminti, užteks būti virėja visiems

Kai sesuo lapkritį parašė, kad per Kalėdas pas mus atvažiuos keturiese, atsakiau, jog šiemet giminės nekviesiu. Ji paklausė, kas mane įžeidė. Pasakiau, kad niekas – tiesiog nebenoriu dvi dienas gaminti keturiolikai žmonių ir per pačią šventę lakstyti tarp virtuvės bei stalo. Pernai vaišėms išleidome 386 eurus, o aš savo vakarienę suvalgiau jau atšalusią. Šiemet nusprendžiau Kalėdas praleisti su vyru ir vaikais, be pilnų namų svečių.

Pirmą kartą giminę pas save sukvietėme prieš šešerius metus. Buvome neseniai įsikūrę, turėjome erdvesnę svetainę, didelį stalą ir labai norėjome visiems parodyti namus. Tuomet pati pasiūliau susirinkti. Su malonumu rinkau receptus, galvojau, kuo nustebinti mamą, ir džiaugiausi, kai svečiai gyrė maistą. Kitais metais vėl pakviečiau. Trečiais mama jau pati paklausė, kelintą renkamės pas mus. Ilgainiui kvietimo nebereikėjo – likdavo tik suskaičiuoti žmones ir išsiaiškinti, ar kas nors tąkart atvažiuos su nakvyne.

Mūsų namuose susitikdavo mano mama, sesuo su šeima, brolis su šeima ir mes keturiese. Visiems buvo patogu: vaikai turėjo kur žaisti, suaugusieji tilpdavo prie stalo, nereikėdavo anksti skirstytis. Aš taip pat norėjau juos matyti. Tik per tuos metus bendras pasibuvimas nepastebimai tapo mano ruošiama švente, į kurią kiti atvažiuodavo. Net kai kas nors paskambindavo paklausti, ką atsivežti, dažniausiai atsakydavau, kad jau viskuo pasirūpinau. Bijodavau, jog kažko pritrūks, todėl viską pradėdavau pirkti anksčiau, nei kiti apskritai susimąstydavo apie vaišes.

Kiekvienas laukė savo mėgstamo patiekalo, o juos visus turėjau pagaminti aš

Per pirmas šventes ant stalo atsirado keli patiekalai, kuriuos vėliau visi pradėjo laikyti privalomais. Mama mėgo mano silkę, sesers vyras laukdavo keptos mėsos, brolis vis primindavo mišrainę, o vaikai klausdavo apie desertą. Jei pasiūlydavau ko nors atsisakyti, išgirsdavau: „Tai bent truputį padaryk, juk taip skaniai išeina.“ Tas „truputį“ reiškė dar vieną produktų sąrašą, indą šaldytuve ir pusvalandį, kurio man jau trūkdavo.

Vyras padėdavo. Nenoriu apsimesti, kad jis sėdėdavo ant sofos, kol aš viena tampydavau maišus. Jis nupirkdavo produktus pagal sąrašą, tvarkydavo namus, sustatydavo stalą ir kėdes, prižiūrėdavo vaikus. Tačiau sąrašą sudarydavau aš. Aš žinodavau, ką reikia iš anksto atitirpinti, ką užmarinuoti, kam palikti vietos orkaitėje ir kurio ingrediento nebus kuo pakeisti. Net ilsėdamasi galvodavau, ar viskas paruošta.

Pernai gruodžio 23-iosios vakarą dar stovėjau virtuvėje, kai vyras paklausė, ar šiemet negalėtume paprasčiau. Supykau, nes man pasirodė, kad apie paprastumą kalbėti jau per vėlu. Produktai nupirkti, mėsa paruošta, žmonės žino, kad atvažiuos. Pasakiau, kad kitais metais tikrai mažinsime. Jis priminė, kad tą patį buvau sakiusi ir anksčiau. Tuomet nenorėjau klausyti.

Prie savo stalo jaučiausi kaip žmogus, kuriam vis kas nors perduoda užduotį

Kalėdų dieną atsikėliau anksčiau už šeimą. Norėjau spėti susitvarkyti taip, kad svečiams atvykus galėčiau ramiai atsisėsti. Iki pietų atrodė, kad beveik pavyks. Tada paaiškėjo, kad vieną patiekalą reikia dar palaikyti orkaitėje, kitam trūksta vietos ant stalo, o vaikai jau prašo valgyti. Pirmieji svečiai nusirengė, išdalijo lauktuves ir nuėjo į svetainę. Aš dar stovėjau prie pjaustymo lentelės.

Sesuo atėjo paklausti, ar gali kuo padėti. Paprašiau supjaustyti duoną ir padėti į duoninę. Ji padarė, paskui ją pakvietė vyras kažką parodyti telefone, ir virtuvėje vėl likau viena. Vėliau kažkas paprašė papildomos šakutės, kitam prireikė padažo, vienas vaikas išpylė sultis. Visi tie prašymai atskirai buvo smulkūs. Tik nė vienas jų nesibaigė tuo, kad aš pagaliau ramiai pavalgiau.

Kai prisėdau, mano mėsa jau buvo atvėsusi. Suvalgiau kelis kąsnius ir išgirdau mamą klausiant, ar jau galima kavos. Pasakiau, kad tuoj padarysiu, ir atsistojau. Niekas manęs prievarta nekėlė nuo kėdės. Aš pati buvau išmokiusi visus, kad užtenka paprašyti ir pasirūpinsiu. Tačiau tą vakarą, kai iš virtuvės nešiau puodelius, pamačiau visus patogiai sėdinčius ir pirmą kartą labai aiškiai pajutau pyktį.

Vaišės ant staloNuotrauka: Meta

Už vaišes sumokėjome mes, o likučius išdalijau išvažiuojantiems

Svečiai nebuvo atvykę tuščiomis. Mama atsivežė pyragą, sesuo – saldainių ir vyno, brolis – gėrimų. Bet pagrindinės vaišės buvo mūsų. Po šventės dar ieškojau dėžučių, į kurias galėčiau sudėti likusią mėsą ir mišraines. Visi sakė, kad per daug paruošiau, ir mielai pasiėmė lauktuvių. Žinojau, kad per daug. Tik dalis to pertekliaus atsirado todėl, kad nenorėjau nė vienam pasakyti, jog jo mėgstamo patiekalo šiemet nebus.

Kitą dieną suskaičiavau išlaidas. Mėsa ir žuvis kainavo 108 eurus, daržovės, vaisiai bei žalumynai – 58 eurus, sūriai, užkandžiai ir duona – 67 eurus. Desertams išleidau 49 eurus, gėrimams, sultims ir kavai – 62 eurus. Dar 42 eurai susidarė iš įvairių priedų, padažų, sviesto, servetėlių ir kitų pasiruošimo smulkmenų. Iš viso – 386 eurai, neskaičiuojant dovanų.

Padalijus keturiolikai žmonių išėjo maždaug po 27,57 euro. Bet tos sumos niekas nedalijo. Ji išėjo iš mūsų šeimos biudžeto, o mano dvi dienos virtuvėje ir vakaras prie kriauklės apskritai liko be skaičiaus. Vyrui pasakiau, kad daugiau taip nenoriu. Jis atsakė sutinkantis, tik paprašė šįkart prisiminti tai ne gruodžio 23-iąją, kai jau bus pilnas šaldytuvas.

Lapkritį pasakiau „ne“, ir paaiškėjo, kad visi tikėjosi išgirsti valandą

Todėl šiemet, gavusi sesers žinutę apie jų planuojamą atvykimą, nebepradėjau galvoti, ką gaminsiu. Parašiau, kad pas mus bendrų giminės pietų nebus. Norime ramiai pabūti su vaikais, o aš šiemet nesiruošiu dvi dienas praleisti virtuvėje. Žinutę prieš išsiųsdama perskaičiau kelis kartus, nors joje nebuvo nei kaltinimų, nei priekaištų. Vis tiek jaučiausi taip, lyg praneščiau kažką nepadoraus.

Sesuo iš karto paklausė, kas nutiko. Mama paskambino ir pradėjo aiškinti, kad juk nebūtina tiek ruošti. Brolis pasiūlė visiems susidėti pinigų. Padėkojau, bet atsakiau, kad klausimas ne vien apie 386 eurus. Nenoriu būti atsakinga už visą susibūrimą net ir tada, jei produktai būtų nupirkti už bendrus pinigus. Nenoriu Kalėdų rytą skaičiuoti, kiek laiko liko iki svečių ir ar spėsiu išplauti grindis, kol iškeps mėsa.

Mama pasakė, kad jai svarbiausia visi kartu. Atsakiau, kad man irgi tai svarbu, bet pernai beveik nebuvau kartu. Buvau tame pačiame name, girdėjau pokalbius ir retkarčiais prie jų prisidėdavau, tačiau didžiąją laiko dalį kažką nešiau, šildžiau ar tvarkiau. Ji bandė pasakyti, kad visada galėjau paprašyti pagalbos. Pripažinau, kad galėjau. Tačiau šiemet mano prašymas kitas: nerengti šventės mūsų namuose.

„Tai ką mums dabar daryti?“ – paklausė sesuo

Šitas klausimas mane nustebino labiausiai. Iki Kalėdų dar beveik du mėnesiai, visi suaugę, visi turi savo namus, tačiau iš manęs buvo laukiama ne tik atsisakymo paaiškinimo, bet ir naujo plano. Anksčiau būčiau iš karto pradėjusi siūlyti, kaip viską suderinti. Šįkart atsakiau, kad jie gali susitarti tarpusavyje. Aš bendro susibūrimo šiemet neorganizuosiu.

Sesuo pasiūlė kiekvienam atsivežti po patiekalą, tik vis tiek susirinkti pas mus, nes čia daugiausia vietos. Žinojau, kad taip darbo būtų mažiau, bet mūsų namai vėl taptų vieta, kurią reikia paruošti, o po svečių sutvarkyti. Pasakiau, kad šiemet nenoriu ir tokio varianto. Ji atsiuntė trumpą „aišku“, ir kelias valandas jaučiausi kalta. Norėjosi parašyti dar vieną žinutę, sušvelninti, paaiškinti iš naujo. Vyras paklausė, ką dar galėčiau paaiškinti, ko jau nepasakiau.

Vakare pasikalbėjome su vaikais. Paklausiau, kaip jie įsivaizduotų Kalėdų dieną, jei namuose nebūtų tiek svečių. Dukra pasiūlė po pusryčių eiti pasivaikščioti, sūnus norėjo kartu pažiūrėti filmą. Paskui dukra paklausė, ar ir aš žiūrėsiu nuo pradžių, ar vėl ateisiu tik pabaigoje. Atsakiau, kad šįkart žiūrėsiu nuo pradžių. Daugiau tą vakarą giminės pokalbio nebeatsidariau.

Šiemet maisto keturiolikai žmonių nepirksiu

Su vyru jau sutarėme, kad gruodžio 25-ąją būsime keturiese. Pasigaminsime vieną karštą patiekalą, paprastą garnyrą ir desertą, kurį ruošime kartu su vaikais. Maistui numatėme iki 90 eurų. Nesistengiu iš anksto įrodyti, kad viskas būtinai kainuos būtent tiek, tačiau šiemet nebus šešių skirtingų užkandžių vien todėl, kad kiekvienas kažko tikisi.

Mamai pasakiau, kad dėl ramaus apsilankymo kitu metu susitarsime atskirai. Ji dar kartą paklausė, ar tikrai nieko neįžeidė. Atsakiau, kad ne, ir nebekartojau visos istorijos. Brolis parašė suprantantis. Sesuo kol kas laikosi atokiau, bet savo sprendimo nekeičiu vien tam, kad šeimos pokalbyje vėl būtų jauku.

Bendro giminės plano šiuo metu nėra. Gal kas nors pakvies kitus pas save, gal šiemet visi švęs savo namuose. Aš nebeimu spręsti šio klausimo. Kvietimo į mūsų namus nebus, vaišių keturiolikai žmonių negaminsiu, o praėjusių metų meniu iš telefono ištryniau. Šiemet prie savo Kalėdų stalo noriu pagaliau atsisėsti kartu su šeima.