„Nori daugiau uždirbti – daugiau ir dirbk.“ Tris mėnesius dirbau už du, o šefas rado priežastį algos nekelti

Uždirbau 1 350 eurų į rankas ir paprašiau atlyginimą pakelti iki 1 500. Šefas pasakė, kad pirmiausia turiu parodyti didesnį indėlį. Tris mėnesius ateidavau anksčiau, pasilikdavau po darbo, perėmiau dalį išėjusio kolegos užduočių ir apmokiau naujoką. Kai grįžau kalbėtis apie pinigus, išgirdau, kad dabar tam nėra galimybių. O mano papildomi darbai, pasirodo, jau buvo laikomi įprastomis pareigomis.

Dirbau sandėlyje. Pradėjau nuo prekių surinkimo, vėliau gavau daugiau atsakomybės už išsiuntimą: patikrinti užsakymus, sužiūrėti dokumentus, derinti, kas ir kada turi išvažiuoti. Darbas nebuvo vien dėžių kilnojimas. Jei kažkas nesutapdavo, skambindavo man. Jei vairuotojas atvažiuodavo anksčiau, eidavau aiškintis. Jei klientui išsiųsdavome ne tą prekę, pirmiausia reikėdavo surasti, kur įvyko klaida, ir pasirūpinti, kad problema būtų ištaisyta.

Įmonėje jau buvau praleidęs kelerius metus. Pažinojau tvarką, žinojau, kurių užsakymų negalima atidėti ir kur dažniausiai stringame. Nauji darbuotojai klausdavo manęs, nors oficialiai nebuvau jų vadovas. Dėl to ir nusprendžiau, kad prašyti papildomų 150 eurų nėra įžūlu. Neprašiau algos už tai, kad tiesiog dar vienus metus ateičiau į darbą. Norėjau, kad atlyginimas bent kiek pasivytų tai, ką jau darau.

Pokalbio pabaigoje man atrodė, kad susitarėme

Apie atlyginimą pasikalbėti nuėjau prieš vasarą. Buvau pasiruošęs konkrečiai: pasakiau, kokias užduotis perėmiau, ką dabar sprendžiu savarankiškai ir kiek norėčiau uždirbti. Šefas išklausė, atsilošė kėdėje ir paklausė, ar suprantu, kad atlyginimai nekyla vien dėl išdirbto laiko. Atsakiau suprantantis ir dar kartą grįžau prie darbų, kuriuos išvardijau.

Tada jis pasakė, kad nori matyti daugiau iniciatyvos. Kad yra žmonių, kurie baigiantis darbo dienai jau stovi prie durų, ir yra tokių, kuriais galima pasitikėti. Aš nenorėjau būti priskirtas prie pirmųjų. Paklausiau, ką konkrečiai turėčiau padaryti, kad galėtume grįžti prie 1 500 eurų. Jis pasiūlė man labiau įsitraukti į išsiuntimo organizavimą ir padėti susitvarkyti, kol trūksta žmonių.

Susitarėme grįžti prie pokalbio po trijų mėnesių. Dabar galiu tiksliai pasakyti: raštu patvirtinto pažado pakelti algą neturėjau. Jis nepasakė, kad konkrečią dieną atlyginimas būtinai pasikeis. Tačiau visas pokalbis man skambėjo kaip aiškus kelias: prisiimu daugiau, parodau rezultatą, tada aptariame naują sumą. Iš kabineto išėjau nusiteikęs dirbti, o ne derėtis dar kartą.

Pirmiausia papildomos valandos atrodė kaip laikinas reikalas

Pirmas savaites nesijaučiau išnaudojamas. Buvo daugiau užsakymų, vienas kolega išėjo, kitą dar tik ruošėsi priimti. Jei reikėdavo likti dvidešimt minučių, likdavau. Jei žinojau, kad ryte laukia sudėtingesnis išsiuntimas, atvažiuodavau anksčiau. Galvojau, kad dabar kaip tik ir parodau tai, apie ką kalbėjo šefas: man rūpi, kad darbas būtų padarytas.

Paskui pradėjau daryti ir tai, ko anksčiau būčiau neėmęs. Prieš išeidamas paruošdavau dalį kitos dienos dokumentų, pats tikrindavau užsakymus, kuriuos turėjo sužiūrėti kiti. Kai priėmė naują žmogų, apmokymas irgi atiteko man. Tai reiškė, kad savo darbą turėjau atlikti tarp jo klausimų. Kol aiškinau, kaip naudotis sistema, mano užduotys niekur nedingdavo. Vakare jas užbaigdavau.

Naujokas buvo normalus, stengėsi ir greitai mokėsi. Ant jo nepykau. Tik vieną dieną supratau, kad jau seniai nebevalgau pietų ramiai: arba kažkas klausia, arba reikia trumpam nueiti į sandėlį, arba paskambina vairuotojas. Namuose žmona pradėjo klausti, ar vėl vėluosiu. Aš atsakydavau, kad čia tik kol įsivažiuos naujas žmogus ir praeis didesnis krūvis.

Sandėlininko darbas

Po mėnesio papildomas darbas jau tapo savaime suprantamas

Iš pradžių šefas kartais padėkodavo. Pasakydavo, kad gerai susitvarkėme, kad padėjau išvengti vėlavimo. Vėliau dėkojimų sumažėjo, o užduočių liko tiek pat. Jei nebūdavau spėjęs paruošti kitos dienos išsiuntimo, sulaukdavau klausimo, kodėl nepadaryta. Niekas jau neprisimindavo, kad šito anksčiau kasdien nedarydavau.

Vieną vakarą turėjau išvažiuoti tiksliai laiku. Dar ryte pasakiau kolegoms, kad po darbo turiu reikalų. Likus dešimčiai minučių iki pabaigos šefas atėjo su papildomu prašymu ir nustebo išgirdęs, kad nebegalėsiu pasilikti. Nepradėjo šaukti, bet pasakė: „Tai kaip dabar paliksim?“ Pirmą kartą pasijutau kaltas dėl to, kad išeinu pasibaigus savo darbo dienai.

Tą vakarą namuose atsiverčiau kalendorių. Nuo pokalbio dėl atlyginimo buvau pradėjęs trumpai pasižymėti, kada ateinu anksčiau ir kada užtrunku. Iš pradžių tik tam, kad vėliau galėčiau konkrečiai parodyti savo pastangas. Per visus tris mėnesius tokių papildomų valandų susidarė apie 52. Tai maždaug šešios su puse aštuonių valandų darbo dienos. Algalapyje už šį laiką atskiro atlygio neatsirado.

Kai atėjo laikas kalbėti apie algą, šefas pradėjo kalbėti apie mano požiūrį

Trims mėnesiams pasibaigus pats paprašiau susitikimo. Nenorėjau jo užklupti koridoriuje, todėl parašiau iš anksto. Į pokalbį atsinešiau trumpą sąrašą: ką perėmiau, kaip pasikeitė mano atsakomybė, kiek laiko skyriau naujo darbuotojo apmokymui. Nepradėjau nuo priekaištų. Pasakiau, kad padariau tai, apie ką kalbėjome, ir noriu grįžti prie atlyginimo.

Jis peržvelgė lapą ir atsakė, kad mano darbą vertina. Po to sekė „bet“. Dabar didelės išlaidos, neaiškūs artimiausi mėnesiai, reikia išlaikyti komandą. Paklausiau, ar 1 500 eurų galime sutarti nuo kito mėnesio. Atsakė, kad šiuo metu – ne. Tada paklausiau, nuo kada galime. Jis pasiūlė dar palaukti ir pasižiūrėti.

Pasakiau, kad būtent taip ir padariau: laukiau tris mėnesius, per kuriuos mano darbų padaugėjo. Tada išgirdau, jog nenorėtų, kad viską vertinčiau vien per pinigus. Kad iniciatyva turėtų būti natūrali, o ne skaičiuojama. Dar pridūrė, kad kiti irgi dirba sunkiai. Mano atneštas sąrašas staiga tapo ne pagrindu atlygiui aptarti, o įrodymu, kad aš esą per daug skaičiuoju.

Paklausiau paskutinio dalyko: ar papildomas užduotis ir toliau turėsiu atlikti visas. Jis atsakė, kad jau įsivažiavau, todėl nebūtų prasmės vėl keisti tvarkos. Šitą sakinį prisimenu geriausiai. Atlyginimo klausimą buvo galima nukelti, o nauja darbų tvarka jau turėjo likti.

Kitą dieną neišėjau iš darbo, bet nustojau laukti dar vieno pažado

Iš kabineto grįžau labai piktas. Norėjosi iš karto pasakyti, kad nuo šiol daugiau nieko nebedarysiu. Tačiau turėjau šeimos išlaidų ir nenorėjau priimti sprendimo vien dėl to, kad tą akimirką virė kraujas. Užbaigiau dienos darbus, o vakare namuose papasakojau žmonai visą pokalbį. Ji paklausė, ar noriu ten likti net ir tuo atveju, jei po dar trijų mėnesių pridėtų tuos 150 eurų.

Iki tol galvojau tik apie sumą. Tą vakarą supratau, kad man jau reikėtų ne vien jos. Reikėtų vėl patikėti žmogumi, kuris mano pastangas priėmė, o kai atėjo laikas kalbėti apie atlygį, pasiūlė toliau laukti. Nežinojau, kaip grįžčiau į tą pačią situaciją ir nuoširdžiai tikėčiau kitu terminu.

Pradėjau ieškoti darbo. Tuo pat metu nustojau automatiškai žadėti, kad viską užbaigsiu po darbo valandų. Jei užduočių netilpdavo į dieną, klausdavau, kuri svarbiausia. Tai ne visiems patiko, tačiau savo darbą atlikdavau. Nenorėjau išeiti palikęs klaidas vien tam, kad kažką įrodyčiau.

Kitoje įmonėje pirmiausia susitarėme dėl atlyginimo

Darbo paieška neužtruko vieną vakarą. Buvo pasiūlymų su gražiai skambančiais priedais ir miglotu paaiškinimu, kiek realiai gaučiau. Į tokius jau reagavau kitaip. Klausiau, kokia fiksuota suma, kokios pareigos ir kaip organizuojamas darbas, kai užduotys užsitęsia. Nebebuvo gėda teirautis apie pinigus prieš sutinkant.

Galiausiai kitoje įmonėje gavau pasiūlymą, pagal kurį mano atlygis turėjo siekti maždaug 1 550 eurų į rankas. Sąlygas gavau raštu, pareigas aptarėme iš anksto. Tai buvo 200 eurų daugiau nei uždirbau – per dvylika mėnesių, jei suma nesikeistų, susidarytų 2 400 eurų skirtumas. Tačiau pirmiausia man rūpėjo, kad nereikėtų dar tris mėnesius spėlioti, ką turėsiu įrodyti.

Kai pranešiau išeinantis, šefas paklausė, ar viskas dėl tų 150 eurų. Atsakiau, kad dėl to, kaip baigėsi mūsų susitarimas. Jis pasiūlė dar kartą pasikalbėti apie atlyginimą. Paklausiau, ar jau turi konkretų pasiūlymą. Pasakė, kad pirmiausia turi suprasti, ar tikrai esu nusiteikęs likti.

Šįkart nebelaukiau.

Paskutinę dieną perdaviau darbus ir išėjau laiku

Iki išėjimo paruošiau informaciją apie užsakymus, surašiau pasikartojančius veiksmus ir perdaviau tai, už ką buvau atsakingas. Kolegai, kurį pats apmokiau, parodžiau, kur rasti reikalingus duomenis. Nenorėjau, kad mano konfliktą su vadovu paskui savo darbu turėtų dengti jis.

Naujoje darbovietėje jau gavau pirmą atlyginimą – maždaug tuos 1 550 eurų, dėl kurių ir buvome sutarę. Kol kas dar mokausi jų tvarkos ir neapsimetu, kad per kelias savaites galiu įvertinti viską. Tačiau senajame darbe algos pakėlimo taip ir nesulaukiau: tris mėnesius dirbau daugiau, gavau tuos pačius 1 350 eurų, o tada išėjau.

Paskutinę dieną šefas paprašė nepamiršti palikti įėjimo kortelės. Padėjau ją ant stalo šalia perduotų darbų sąrašo. Tą vakarą namo grįžau įprastu laiku.

Prisiminkite, kad jūs nesate vergas, už kiekvieną papildomą darbą turi būti apmokama, už kiekvieną papildomą piršto pajudinimą – taip pat mokama papildomai. Jei ne – sakote viso gero.