15 metų darbe nė karto neėmiau nedarbingumo. Pirmąją ligos dieną vadovo skambutis privertė kitaip pažvelgti į savo pastangas

Vadovas paskambino prieš vienuoliktą. Gulėjau lovoje su telefonu šalia pagalvės, todėl iš karto pamačiau jo vardą. Pagalvojau, kad teiraujasi, kaip jaučiuosi. Net pakėliau balsą, kad neskambėčiau pernelyg silpnai. Jis pasisveikino ir paklausė: „O tu šiandien tikrai niekaip negalėtum bent trumpam prisijungti?“

Tą akimirką dar nesupykau. Pradėjau galvoti, kur padėjau kompiuterį.

Man penkiasdešimt vieneri. Toje pačioje įmonėje dirbu penkiolika metų, tvarkau užsakymus ir dokumentus. Per tiek laiko pasikeitė kolegos, programos, kabinetas ir du vadovai. Tik mano įprotis ateiti į darbą beveik bet kokiomis aplinkybėmis liko toks pats. Kosulys? Arbata į termosą. Sloga? Servetėlės į rankinę. Skauda galvą? Praeis. Kartą kolegė net pasakė, kad su manimi neįmanoma sirgti ramia sąžine, nes aš vis tiek sėdžiu prie savo stalo. Tuomet priėmiau tai kaip komplimentą.

„Be manęs bus sunku“ ilgainiui tapo pasididžiavimu

Nebuvau žmogus, kuriam per penkiolika metų nė karto nieko neskaudėjo. Tiesiog nė karto nepasiėmiau nedarbingumo. Jei prasčiau jausdavausi savaitgalį, džiaugdavausi, kad iki pirmadienio spėsiu atsigauti. Jei sunegaluodavau darbo savaitę, eidavau anksčiau miegoti ir ryte vis tiek važiuodavau. Man atrodė, kad taip elgiasi atsakingi žmonės. Darbų daug, visi turi savo rūpesčių, o mano lentelės pačios nesusitvarkys. Be to, žinojau daugybę smulkmenų, kurių niekas nebūdavo užrašęs. Kam paskambinti, jeigu užsakymas vėluoja, kuris klientas laukia papildomo patvirtinimo, kur ieškoti senesnės sutarties.

Vyras kartais sakydavo, kad reikėtų išmokyti kitus. Aš atsakydavau neturinti kada. Tiesą sakant, man patiko būti reikalingai. Kai iš kito kabineto kas nors šūktelėdavo mano vardą, atsistodavau dar neišgirdusi klausimo. Vadovas susirinkimuose pabrėždavo, kad manimi galima pasikliauti. Kartą per darbuotojų pokalbį net pati paminėjau, jog nesu turėjusi nė vienos ligos dienos. Tikėjausi, kad tai daug pasako apie mano darbą. Dabar prisiminusi nežinau, ar labiau norėjau jo pripažinimo, ar dar kartą įtikinti save.

Tą rytą net apsirengti buvo sunku

Sekmadienį jaučiausi prastai, bet dar susidėjau daiktus pirmadieniui. Naktį beveik nemiegojau. Ryte atsisėdau ant lovos krašto ir kelias minutes žiūrėjau į ant kėdės paruoštus drabužius. Vyras atnešė vandens ir paklausė, kur ruošiuosi. Atsakiau, kad bent iki pietų reikėtų nuvažiuoti, nes laukia dokumentai. Jis pasižiūrėjo į mane taip, kad pati išgirdau, kaip absurdiškai skamba mano planas. Susisiekiau su gydymo įstaiga, vėliau parašiau vadovui, kad turiu nedarbingumą ir darbe nebūsiu.

Išsiuntusi žinutę pajutau palengvėjimą, kuris truko gal penkias minutes. Paskui pradėjo kirbėti mintys: ar kolegė žinos apie pakeistą užsakymą, ar kas nors atsakys klientui, ar reikėjo dar parašyti ilgesnį paaiškinimą? Telefoną laikiau įjungusi garsiai. Kai prieš vienuoliktą paskambino vadovas, beveik apsidžiaugiau. Galėjau būti naudinga net gulėdama lovoje. Tik išgirdusi prašymą prisijungti supratau, kad man siūlomas darbas, kurio tą dieną nepajėgiau atlikti.

Jis prašė pusvalandžio, aš jau planavau visą popietę

Vadovas kalbėjo ramiai, net atsiprašė, kad trukdo. Reikėjo surasti dokumentus vienam klientui, paaiškinti kolegei, kaip užbaigti užsakymą, ir galbūt atsakyti į kelis laiškus. „Tau ten pusvalandžio darbas“, – pasakė. Mano galvoje iš karto atsirado visa veiksmų seka: prisijungti, patikrinti duomenis, pataisyti, jei kas nesutampa, sulaukti atsakymo. Žinojau, kad pusvalandžiu greičiausiai nesibaigs. Vis tiek jau buvau bepradedanti sakyti, kad pabandysiu.

Tuo metu į kambarį užėjo vyras. Iš mano atsakymų suprato, apie ką kalbame, ir tyliai paklausė: „Tu šiandien dirbi ar sergi?“ Vadovas jo turbūt negirdėjo, bet man užteko. Pasakiau, kad prisijungti negalėsiu, nes blogai jaučiuosi. Telefone trumpam pasidarė tylu. Paskui išgirdau: „Na, gerai, bandysime kažkaip išsisukti.“ Būtent tas „kažkaip“ man sugadino visą rytą. Atrodė, kad savo liga įstūmiau žmones į bėdą.

Padėjusi telefoną pradėjau vyrui aiškinti, kad vadovas nėra blogas žmogus, tiesiog dabar daug darbo. Vyras nesiginčijo. Paklausė, kodėl man reikia teisintis jam, jei sprendimą likti namuose priėmiau todėl, kad negaliu normaliai atsikelti. Neturėjau gero atsakymo. Supykau ir ant vadovo, ir ant vyro, o labiausiai – ant savęs, nes vis dar norėjau nueiti pasiimti kompiuterio.

Be manęs nesugriuvo, tik paaiškėjo kelios senos spragos

Po pietų parašė kolegė. Perskaičiusi pirmą sakinį iš karto susiraukiau, nes maniau, kad vėl reikės kažką aiškinti. Tačiau ji parašė radusi dokumentus bendrame aplanke. Užsakymą užbaigė pasitarusi su kitu kolega, o klientui pranešė, kada gaus atsakymą. Pabaigoje pridūrė: „Sveik, čia susitvarkysim.“ Žinutę perskaičiau du kartus. Vienu metu pajutau ir palengvėjimą, ir keistą nusivylimą. Penkiolika metų stengiausi būti nepakeičiama, o dabar nežinojau, kaip priimti tai, kad žmonės išsivertė.

Grįžusi į darbą radau susikaupusių užduočių, bet ne katastrofą. Kai kas buvo padaryta kitaip, negu būčiau dariusi aš. Vieną klaidą reikėjo pataisyti. Keli darbai tiesiog palaukė. Vadovas paklausė, ar jau geriau, ir iš karto perėjo prie savaitės planų. Jokio ypatingo pokalbio apie mano pirmą nedarbingumą nebuvo. Niekas jo neskaičiavo taip, kaip skaičiavau aš.

Per artimiausias savaites pradėjau užrašinėti svarbiausius procesus ir rodyti kolegei tai, ką iki tol laikiau savo galvoje. Ne visiems darbams užteko vieno paaiškinimo, kartais reikėdavo grįžti ir parodyti dar kartą. Tačiau pirmą kartą tam sąmoningai skyriau laiko. Kai vadovas paklausė, kodėl ilgiau užtrukome prie vienos užduoties, pasakiau, kad mokomės pavaduoti viena kitą. Jis linktelėjo ir nuėjo į susitikimą.

Neseniai kolegė ryte pranešė serganti. Atsiverčiau mūsų užrašus ir padariau tai, ką galėjau. Vieno dalyko neradau, todėl parašiau klientui, kad atsakymą pateiksime vėliau. Jau buvau atsidariusi kolegės pokalbį, bet vietoj klausimo apie dokumentus nusiunčiau: „Gavau tavo žinutę. Ilsėkis, užsakymus perėmiau.“ Tada padėjau telefoną ir grįžau prie darbo.