15 metų galvojau kad mano gyvenimas prasidės kai uždirbsiu daugiau. Dabar uždirbu daugiau ir laukiu toliau

Pirmadienio rytą stoviu virtuvėje su jau atšalusia kava ir vėl mintyse skaičiuoju, kiek liko iki algos. Man keturiasdešimt vieneri, gyvenu Kaune su žmona Rasa ir dvylikamečiu sūnumi Matu, dirbu projektų koordinatoriumi statybinių medžiagų įmonėje. Uždirbu tikrai daugiau nei prieš penkiolika metų, kai nuomojomės vieno kambario butą ir parduotuvėje prieš dėdami sūrį į krepšelį pažiūrėdavome į kainą. Vis dėlto galvoje vis tas pats: kai uždirbsiu daugiau, tada pradėsiu normaliai gyventi. Tas „tada“ vis kažkur nusikelia.

Anksčiau man atrodė paprasta: didesnė alga reiškia mažiau įtampos, daugiau laisvės ir vakarus, kai nereikia sukti galvos dėl pinigų. Dabar turime savo butą, automobilį, kartais galime savaitgalį išvažiuoti prie jūros ir to neplanuoti pusę metų. Bet ant šaldytuvo vis tiek kaba komunalinių sąskaita, telefone priminimas apie draudimą, o galvoje – kad reikėtų dar daugiau atsidėti. Ilgai galvojau, kad čia tiesiog atsakingumas. Paskui pradėjau suprasti, kad atsargumas gali labai panašėti į nuolatinį gyvenimo atidėjimą.

Mažesnė alga atrodė kaip laikina stotelė

Kai pradėjau dirbti, gaudavau tiek, kad užtekdavo nuomai, maistui ir kokiam kuklesniam savaitgaliui. Rasa tada dirbo bibliotekoje, jos atlyginimas irgi nebuvo didelis, todėl daug ką susiplanuodavome iki smulkmenų. Jei mėnesio gale likdavo keliolika eurų, jau atrodydavo visai neblogai. Sau kartodavau, kad dabar reikia pakentėti, sukaupti patirties, o po metų ar dvejų bus lengviau.

Tuo metu draugai kviesdavo į koncertus, trumpas išvykas, kartais tiesiog pasėdėti mieste. Dažnai atsisakydavau, nes atrodė kvaila leisti pinigus, kol dar nesu „įsitvirtinęs“. Batus pirkdavau tik tada, kai seni jau leisdavo vandenį, ir rudenį po kelionės autobusu kojinės būdavo šlapios. Nekaltinu savęs, kad taupiau – tada tikrai reikėjo. Bet prie to taupymo buvau prilipdęs pažadą: vėliau sau leisime.

Paskui gavau geresnes pareigas, vėliau pakeičiau darbą. Kaskart keliems mėnesiams palengvėdavo: galėdavome ramiau apsipirkti, mažiau bijoti kokio netikėto remonto. Tik greitai atsirasdavo nauja priežastis palaukti. Reikėjo sukaupti pradiniam įnašui, tada įsirengti būstą, paskui atsirado vaiko poreikiai. Atrodė, kad gyvenimas prasidės po kito finansinio laiptelio, o ne ant šito, ant kurio jau stoviu.

Kartu su pajamomis užaugo ir mūsų „reikia“

Didžiausias pokytis nebuvo tas, kad pradėjome švaistytis. Priešingai, daug ką pirkome apsvarstę ir ne iš karto. Tiesiog atsirado daugiau dalykų, už kuriuos atsakome: būsto remontas, automobilio priežiūra, sūnaus būreliai, dantų gydymas, tėvų sveikatos reikalai. Kai uždirbdavau mažiau, ir lūkesčiai buvo mažesni. Dabar moku daugiau, bet turiu daugiau baimių, kas būtų, jei pajamos staiga sumažėtų.

Vieną šeštadienį Rasa pasiūlė nueiti pusryčių į miestą. Aš iškart pradėjau burbėti, kad namuose yra kiaušinių, o už tuos pinigus geriau nupirkti Matui sportbačius. Ji padėjo telefoną ant stalo ir pasakė: – Tu visada randi priežastį, kodėl negalima dabar. Supykau, nes jaučiausi besistengiantis dėl šeimos. Bet vėliau supratau, kad ji kalbėjo ne vien apie tuos pusryčius.

Mes tikrai nesame žmonės, kurie gali visai nekreipti dėmesio į išlaidas. Kartais mėnesio gale vis dar skaičiuojame, ar užteks iki algos, ypač jei automobiliui prireikia remonto. Bet pastebėjau kitą dalyką: net tais mėnesiais, kai viskas lyg ir gerai, aš neatsipalaiduoju. Jei lieka daugiau, nepasidžiaugiu. Tiesiog nusprendžiu, kad dar nepakanka.

Vienas vakaras prie stalo ištraukė seną nuovargį

Lūžis nebuvo joks didelis įvykis. Grįžau namo po ilgos dienos, batai buvo aplipę šlapiu smėliu, telefonas kišenėje beveik išsikrovęs. Rasa virtuvėje dėliojo pirkinius, Matas prašė padėti su pristatymu mokyklai, o aš per aštriai atšoviau, kad bent penkias minutes paliktų mane ramybėje. Jis nutilo ir nuėjo į savo kambarį. Man nuo to geriau nepasidarė.

Vakarieniaudami kalbėjome mažai, kol Rasa pasakė, kad pasiilgo manęs ne todėl, kad daug dirbu, o todėl, kad namuose dažnai būnu mintimis prie skaičiuoklės. Iš pradžių gyniausi. Sakiau, kad stengiuosi, kad nenoriu gyventi nuo algos iki algos ir kad šeimai reikia saugumo. Tada ji ramiai pasakė: – Saugumas reikalingas, bet mes negalim jo laukti visą gyvenimą.

Po to pokalbio pirmą kartą garsiai pasakiau, kad bijau ne tik mažesnių pinigų. Bijau pasirodyti nevykėlis, kuris šeimai nesukūrė pakankamai gero gyvenimo. Ta baimė, matyt, liko iš laikų, kai tėvai namuose nuolat svarstydavo, ko šį mėnesį atsisakyti. Vaikystėje tyliai sau pasižadėjau, kad mano namuose taip nebus. Pažadas buvo normalus, tik vėliau jį pavertiau taisykle, kad ramybę reikia užsidirbti prieš leidžiant sau jaustis gyvam.

Nebandėme apsimesti, kad pinigai nesvarbūs

Po to nepradėjome gyventi taip, lyg rytojaus nebūtų. Virtuvėje vis dar turime sąrašą, ką reikia sutvarkyti, didesnius pirkinius aptariame. Tik nutarėme atskirti tikrus poreikius nuo mano įprasto nerimo. Kartais užrašome, kam taupome, ir šalia – ką norime nuveikti šį mėnesį, o ne kažkada vėliau.

Pirmas dalykas buvo visai paprastas: vieną sekmadienį nuvažiavome prie Nemuno pasivaikščioti, paskui užsukome sriubos. Nebuvo nei ypatinga išvyka, nei kažkokia prabanga. Bet sąmoningai nežiūrėjau į banko programėlę, kol sėdėjome prie stalo. Matas pasakojo apie klasės draugą, Rasa juokėsi iš mano bandymo prisiminti, kur palikome automobilį. Ir pagalvojau, kad anksčiau tokios kelios valandos man kažkodėl atrodydavo nevertos išlaidų.

Dar sunkiau buvo darbe. Pastebėjau, kad vis imu papildomas užduotis, nes noriu būti žmogus, kurio visada reikia. Ne visų jų atsisakiau, bet porą kartų pasakiau, kad šią savaitę nespėsiu. Jaučiausi nejaukiai, tarsi būčiau kažkam skolingas. Nieko baisaus nenutiko, o vieną vakarą pirmą kartą per ilgą laiką grįžau namo neparsinešęs darbo kompiuterio kuprinėje.

Gyvenimas neateina su kita alga

Dabar suprantu, kad didesnės pajamos išsprendė dalį konkrečių problemų. Lengviau susimokėti už būtinus dalykus, parduotuvėje mažiau streso, yra daugiau pasirinkimų. Būtų kvaila sakyti, kad pinigai nieko nekeičia. Tačiau jie savaime neišmoko sustoti, pabūti su artimaisiais ar pasidžiaugti tuo, ką jau turi.

Man vis dar pasitaiko rytų, kai automatiškai galvoju apie kitą pakėlimą, dar vieną projektą ar didesnę santaupų eilutę. Kartais Rasa turi priminti, kad šeštadienį buvome sutarę nieko „naudingo“ neveikti. Vonios kambario remontas taip ir laukia, nes vis neapsisprendžiame, nuo ko pradėti, o sąskaitos nuo šaldytuvo niekur nedingo. Bet bandau nebekartoti sau, kad tikras gyvenimas prasidės vėliau.

• Paklausti savęs, ar taupote konkrečiam tikslui, ar tiesiog bėgate nuo nerimo.
• Palikti vietos mažiems dalykams, kurie nereikalauja ypatingos progos.
• Su artimaisiais pasikalbėti ne vien apie išlaidas, bet ir apie tai, ko kiekvienam trūksta kasdienybėje.
• Nelyginti savo ramybės su tuo, kiek dar galėtumėte uždirbti.

Aš dar mokausi gyventi ne tik dėl ateities, nors ją planuoti vis tiek noriu. O ar jums yra tekę pastebėti, kad laukiate geresnio momento, nors jis galbūt jau vyksta dabar?