Namą kaime nusipirkau už 90 tūkst., kad nemokėčiau 150 tūkst. už butą Vilniuje. Dabar pigesnį gyvenimą atidirbu prie vairo

Kai radome namą už 90 tūkstančių eurų, atrodė, kad pagaliau pergudravome būsto rinką. Už mažiau pinigų gavome daugiau vietos, savo kiemą ir galimybę rytais gerti kavą terasoje. Tik vienos eilutės skaičiavimuose nebuvo: kiek kainuos kasdien iš to kiemo pasiekti darbą. Dabar kelionė į vieną pusę dažnai trunka pusantros valandos, o terasoje kavą dažniausiai geriu tik savaitgaliais.

Buto Vilniuje ieškojome beveik metus. Su žmona norėjome nieko ypatingo: dviejų atskirų kambarių, normalios virtuvės ir vietos automobiliui, kurios nereikėtų kas vakarą medžioti aplink namą. Tačiau mūsų peržiūrėti variantai už maždaug 150 tūkstančių eurų nuolat turėdavo kokį nors „bet“. Viename reikėjo beveik viską remontuoti, kitame buvo ankšta, trečiame pro langus matėsi kaimyninio namo balkonai. Po dar vienos apžiūros žmonai pasakiau, kad už tokius pinigus jau geriau pirkti namą. Tą vakarą pirmą kartą išplėčiau paieškos žemėlapį gerokai už miesto ribų.

Skelbimą radau netrukus. Nedidelis gyvenamas namas kaime, kiemas, keli seni vaismedžiai ir ūkinis pastatas, kuriame iškart įsivaizdavau dirbtuves. Prašė 95 tūkstančių, po derybų sutarėme dėl 90. Važiavome apžiūrėti šeštadienio vidurdienį. Kelias buvo beveik tuščias, saulė švietė tiesiai į prieangį, o šeimininkas pasakojo, kad iki Vilniaus nuvažiuoja greitai. Aš pats žemėlapyje mačiau kiek mažiau nei valandą ir nusprendžiau, kad tiek galima pakentėti. Iki darbo per miestą ir anksčiau kartais važiuodavau keturiasdešimt minučių. Skirtumas neatrodė vertas šešiasdešimties tūkstančių.

Namo kainą palyginome, o kasdienybės – ne

Žmona iš pradžių buvo atsargesnė. Klausė, kaip važinėsime žiemą, kas bus, jei suges automobilis, kaip vežiosime dukrą. Aš atsakymų turėjau į viską. Automobilį prižiūrėsime, kelią valo, dukrai mokykla yra gretimame miestelyje, o ji pati juk dalį savaitės dirba iš namų. Atrodžiau sau ne naivus, o praktiškas. Mieste sumokėtume daugiau vien už adresą, čia turėtume tikrus namus. Kai jau pradėjau taip galvoti, kiekvieną abejonę priimdavau kaip kliūtį geram sprendimui, o ne klausimą, kurį reikia patikrinti.

Prieš pirkdami pasikvietėme žmogų apžiūrėti namo būklės. Patikrinome dokumentus, išsiaiškinome šildymą, vandenį, nuotekas. Nebuvo taip, kad būtume pirkę užsimerkę. Tačiau nė karto neatvažiavau čia pirmadienio rytą ir nenuvažiavau iki savo darbovietės tuo metu, kai reikės važiuoti kasdien. Patikrinau namą, kuriame gyvensime, bet ne gyvenimą, kurį jame gyvensime. Maršrutą telefone laikiau pakankamai tiksliu atsakymu.

Įsikraustę buvome laimingi. Dukra lakstė po kiemą, žmona sodino prieskonines žoleles, o aš savaitgalį pirmą kartą kepiau maistą niekam netrukdydamas balkono dūmais. Atvažiavo draugai, gyrė erdvę ir klausinėjo kainos. Pasakęs „devyniasdešimt“ kiekvieną kartą pajusdavau pasitenkinimą. Vienas draugas net nusijuokė, kad mes už buto kainą gavome ir namą, ir žemės. Aš pataisiau: dar net ne už visą buto kainą. Tuomet iš tiesų maniau, kad sunkiausia dalis jau padaryta.

Pirmą pirmadienį supratau, ko neparodė šeštadienio kelionė

Pirmą rytą išvažiavau pasilikęs šiek tiek atsargos. Pirmus kilometrus važiavau ramiai, net pasidžiaugiau, kaip gražu kylantis rūkas virš laukų. Paskui prisijungiau prie didesnio kelio, priartėjau prie miesto ir sustojau automobilių eilėje. Telefone atvykimo laikas pradėjo tolti. Kai pasiekiau darbą, kelionė buvo užtrukusi valandą ir dvidešimt minučių. Nusprendžiau, kad nepasisekė. Kitą rytą išvažiavau anksčiau. Trečią dar anksčiau. Po kelių savaičių jau žinojau, kuriose vietose laikas dingsta greičiausiai, tačiau nuo to automobiliai prieš mane nepradėjo važiuoti sparčiau.

Dabar gerą dieną iki darbo nusigaunu maždaug per valandą, blogesnę – per pusantros. Atgal dažnai tiek pat. Mano darbas toks, kad vien su kompiuteriu namuose jo neatliksiu. Reikia būti vietoje, todėl nuotolinė diena man nėra paprastas susitarimas su vadovu. Iš pradžių kelionėse klausiau tinklalaidžių ir sakiau sau, kad bent sužinosiu ką nors naujo. Po kelių mėnesių kartais važiuodavau visiškoje tyloje. Nenorėdavau nei klausytis, nei kalbėti, tik pagaliau grįžti.

Anksčiau rytais kartais pusryčiaudavome kartu. Dabar išeidamas dažniausiai tik tyliai uždarau duris, kad nepažadinčiau dukros. Vakare grįžtu jai jau ruošiant pamokas. Ji pradėjo klausti ne „ar šiandien grįši anksti“, o „ar dar bus šviesu, kai grįši“. Vieną dieną paprašė padėti mokyklos darbui surinkti lapų iš mūsų kiemo. Pažadėjau po darbo. Kai parvažiavau, ji jau buvo viską padariusi su mama ir ant stalo padėjusi man parodyti.

Namas kaime

Degalus skaičiavau litrais, kol pamačiau mėnesio sumą

Nuo namų iki darbo susidaro maždaug 60 kilometrų į vieną pusę. Per dvidešimt darbo dienų vien kelionėms į darbą ir atgal nuvažiuoju apie 2 400 kilometrų. Kai pirmą kartą suskaičiavau pagal savo automobilio sąnaudas, supratau, kodėl degalinėje lankausi taip dažnai. Su vidutinėmis septynių litrų sąnaudomis tai maždaug 168 litrai per mėnesį. Jei litras kainuoja, pavyzdžiui, 1,70 euro, vien šiam maršrutui išeina apie 286 eurus. O dar būna parduotuvė, gydytojas, dukros reikalai ir savaitgalio kelionės.

Žinoma, gyvendamas Vilniuje irgi nebūčiau važinėjęs nemokamai. Tačiau dabar automobilis nuvažiuoja daug daugiau, todėl greičiau ateina eilė tepalams, padangoms ir remontui. Anksčiau į ridos skaičių beveik nekreipdavau dėmesio, dabar jį matau kaip būsimą sąskaitą. Per vieną aptarnavimą meistras pasakė, kada reikėtų atvažiuoti kitą kartą, o aš mintyse suskaičiavau, kad tai bus ne po metų, kaip buvau įpratęs, o gerokai anksčiau.

Žmona turi mažą automobilį, kuriuo veža dukrą ir pati vyksta į miestą tomis dienomis, kai dirba biure. Prieš persikraustydami svarstėme, kad gal kada nors pakaks vieno. Dabar tokia mintis atrodo beveik juokinga. Jei abu vienu metu turime išvažiuoti skirtingomis kryptimis, pasirinkimo nėra. Viešasis transportas mums kartais gali padėti, bet nepakeičia kasdienio grafiko. Ne kartą su žmona prie virtuvės stalo derinome kitą dieną kaip nedidelės transporto įmonės vadybininkai.

Pigus namas nereiškė, kad viskas jame jau sumokėta

Įsikraustydami žinojome, kad reikės smulkių darbų. Tik tie darbai po truputį nustojo būti smulkūs mūsų biudžetui. Vieną mėnesį tvarkėme šildymo įrangą, kitą teko kviesti nuotekų sistemą prižiūrintį žmogų, vėliau prireikė sutvarkyti vartų mechanizmą ir dalį lietaus nuvedimo. Niekas nebuvo sugriuvę, mūsų niekas neapgavo. Tiesiog namas turėjo savo poreikius, kurių buto skelbimo kainos palyginime nebuvau įrašęs.

Labiausiai nustebino ne tai, kiek reikia mokėti, o kada tuos darbus atlikti. Grįžęs po darbo turėdavau dar susitvarkyti kieme, pasiruošti kitai dienai, kažką patikrinti ar pataisyti. Darbai, apie kuriuos svajojau kaip apie malonų savaitgalio užsiėmimą, pradėjo laukti eilėje. Dirbtuvės ūkiniame pastate taip ir liko dėžėmis užkrauta patalpa. Kartą laisvą šeštadienį nuo ryto lijo, todėl visą dieną praleidome namuose. Pagalvojau, kad sėdime kambaryje lygiai taip pat, kaip sėdėtume bute, tik pirmadienį iš jo važiuosime kur kas toliau.

Tuo pat metu žmona pasakė pavargusi būti žmogumi, kuris visada arčiau namų. Kadangi dalį dienų dirbo nuotoliu, savaime prie jos atsidūrė kurjeriai, meistrai, dukros nuvežimas ir netikėti skambučiai iš mokyklos. Aš sakydavau, kad negaliu taip greitai grįžti. Ji žinojo. Būtent dėl to ir pyko: mano kelionės laikas tapo jos papildomais darbais, nors rinkdamiesi namą kalbėjome apie daugiau ramybės mums abiem.

Kai sugedo automobilis, mūsų planas subyrėjo per vieną vakarą

Vieną vakarą automobilis užgeso jau išvažiavus iš miesto. Kol sulaukiau pagalbos ir grįžau, dukra miegojo. Remontas turėjo užtrukti kelias dienas. Iš pradžių atrodė, kad kažkaip pasidalinsime žmonos automobiliu, tačiau kitą rytą ji turėjo būti biure, o dukrai reikėjo į mokyklą. Pradėjome skambinti pažįstamiems, žiūrėti autobusus ir ieškoti, kas ką galėtų pavežti. Užteko vieno gedimo, kad suprastume, kiek mažai mūsų kasdienybėje likę atsarginių variantų.

Tą savaitę dalį naktų nakvojau pas brolį Vilniuje. Jis gyvena nedideliame bute, kurį anksčiau laikiau per ankštu šeimai. Miegojau ant sofos svetainėje ir stengiausi netrukdyti, tačiau ryte iki darbo nuvažiavau per dvidešimt minučių. Grįžęs vakare dar turėjau jėgų nueiti į parduotuvę ir kartu pavakarieniauti. Buvo keistas jausmas: turėjau savo namą su kiemu, bet lengviau atsikvėpiau svetimo buto svetainėje.

Grįžęs namo papasakojau tai žmonai. Tikėjausi, kad ji supyks, nes visą savaitę viena tvarkėsi su dukra. Ji pasakė, kad irgi jau seniai apie tai galvoja. Tą vakarą pirmą kartą pripažinome, kad mums sunku dėl gyvenimo, kurį patys pasirinkome, o ne vien dėl laikino nuovargio.

Šešiasdešimt tūkstančių skirtumas niekur nedingo, bet dabar skaičiuoju kitaip

Namas kainavo mažiau už mūsų žiūrėtus butus, ir tai vis dar svarbu. Negaliu apsimesti, kad didesnis finansinis įsipareigojimas Vilniuje būtų buvęs lengvas. Tačiau anksčiau lyginau tik dvi pirkimo kainas. Dabar šalia jų rašau kelionės išlaidas, papildomą automobilio nusidėvėjimą ir laiką. Per dvidešimt darbo dienų po pusantros valandos į abi puses susidaro šešiasdešimt valandų. Ne kiekvieną mėnesį tiek, ne kasdien kelias vienodai sunkus, bet net ir mažesnis skaičius man jau nebeatrodo smulkmena.

Kol kas namo neparduodame. Reikia ramiai nuspręsti, ką galime pakeisti: gal rasiu darbą arčiau, gal pasikeis darbo laikas, gal vėliau ieškosime kito būsto. Nenoriu ant pirmojo skuboto sprendimo užkrauti antro. Vis dėlto draugams jau nebesakau, kad už 90 tūkstančių išsprendėme būsto problemą. Sakau, kad nusipirkome namą, prie kurio dar turime priderinti savo gyvenimą.

Praėjusią savaitę dukra parsinešė piešinį. Buvo nupiešusi mūsų namą, obelis, save su mama kieme ir automobilį prie kelio. Paklausiau, kur aš. Ji parodė į automobilį: „Tu dar važiuoji.“

Piešinį pakabinome ant šaldytuvo. Rytais jį matau pasiimdamas maistą į darbą, dar prieš tyliai uždarydamas namų duris.