Per pirmą pasimatymą jis pasiūlė sąskaitą dalintis per pusę. Aš valgiau salotas už 9 eurus, jis – kepsnį ir vyną už 46

Kai padavėja atnešė 55 eurų sąskaitą, jis vos žvilgtelėjo į lapelį ir pasakė: „Tai po dvidešimt septynis penkiasdešimt?“ Mano salotos kainavo 9 eurus, gėriau vandenį iš ant stalo pastatyto ąsočio. Likę 46 eurai buvo už jo kepsnį ir vyną, todėl atsakiau, kad mielai susimokėsiu už save, bet per pusę nesidalinsiu.

Jis padėjo telefoną ekranu žemyn ir pirmą kartą per vakarą nustojo šypsotis.

– Maniau, tu už lygybę, – pasakė.

– Už. Todėl ir siūlau kiekvienam susimokėti savo.

Iki sąskaitos vakaras atrodė visai neblogas

Susipažinome per programėlę, susirašinėjome kiek daugiau nei savaitę. Restoraną pasiūlė jis, o aš sutikau, nes buvo patogu atvažiuoti po darbo.

Užsisakydama salotas apie būsimą sąskaitą negalvojau. Tiesiog nenorėjau sunkaus maisto. Jis dar pasiteiravo, ar tikrai užteks, ir pasiūlė paragauti kepsnio, kai atneš.

Atsisakiau. Vyno taip pat negėriau, nes buvau automobiliu.

Kalbėjomės apie darbus, keliones, jo šunį. Jis parodė kelias nuotraukas, aš papasakojau, kaip mano katė vieną naktį užrakino mane balkone. Juokėmės, ir kai paklausė, ar norėčiau kada kartu nueiti pasivaikščioti, pasakiau, kad galėtume.

Todėl jo reakcija prie sąskaitos mane taip nustebino. Dar prieš minutę planavome kitą susitikimą, o dabar turėjau aiškinti, kodėl nenoriu mokėti už dalį jo vakarienės.

Jis pasiūlė sumokėti „kitą kartą“

Pamaniau, gal žmogus tiesiog nepaskaičiavo. Pasukau sąskaitą į jo pusę ir pirštu parodžiau savo užsakymą.

– Mano čia vienos salotos. Devyni eurai.

– Matau, – atsakė jis. – Bet juk kartu vakarieniaujame. Nesėdėsime dabar su skaičiuotuvu.

– Skaičiuotuvo nereikia. Viskas surašyta.

Jis atsilošė kėdėje, apsidairė ir tyliau pridūrė, kad normalios poros taip nesismulkina. Man užkliuvo žodis „poros“ – buvome pažįstami gyvai vos pusantros valandos.

– Gal kitą kartą tu daugiau užsisakysi, – pasiūlė. – Tada aš prisidėsiu.

– Bet dabar daugiau užsisakei tu.

Pokalbis sustojo. Jis suko tarp pirštų popierinį servetėlės kampą, o aš pajutau pažįstamą norą nusileisti, kad tik baigtųsi nejauki tyla. Jau beveik siekiau kortelės.

Tada dar kartą pažiūrėjau į sumą. Turėjau sumokėti 18 eurų ir 50 centų daugiau vien tam, kad pirmame pasimatyme nepasirodyčiau „smulkmeniška“.

Kortelę palikau piniginėje.

Prie padavėjos pasidarė dar nejaukiau

Kai padavėja sugrįžo su terminalu, paprašiau atskirti mano salotas.

– Dalinsime pagal užsakytus patiekalus? – pasitikslino ji.

– Taip, – atsakiau.

Jis nusijuokė, bet tas juokas buvo nemalonus.

– Pasirodo, šiandien labai tiksliai skaičiuojame.

Padavėja nieko nekomentavo. Įvedė mano sumą, aš sumokėjau ir palikau arbatpinigių. Kol jis atsiskaitinėjo už savo užsakymą, apsivilkau paltą.

Lauke dar bandžiau pokalbį užbaigti ramiai. Pasakiau, kad man visiškai priimtina per pasimatymą mokėti už save ir dėl to jokių pretenzijų neturiu.

– Tai dėl ko tada visas šitas? – paklausė jis.

– Nes aš būtent taip ir norėjau padaryti. O tu pradėjai aiškinti, kokia turėčiau būti.

Jis atsakė, kad su tokiu požiūriu man bus sunku kurti santykius. Atsisveikinau ir nuėjau prie automobilio.

Žinutėje jis jau pasakojo kitokią istoriją

Namo grįžau susierzinusi. Draugei telefonu išpasakojau vakarą ir pati savęs paklausiau, ar nevertėjo tiesiog sumokėti ir daugiau su juo nesusitikti.

– Bet tu juk sumokėjai, – pasakė ji. – Už tai, ką valgei.

Po valandos sulaukiau jo žinutės: „Supratau, kad tikėjaisi būti pavaišinta. Galėjai iš karto pasakyti.“

Perskaičiau du kartus. Restorane mokėjau už save, o jo pasakojime jau buvau moteris, kuri nusivylė negavusi nemokamos vakarienės.

Atrašiau: „Aš nesitikėjau, kad mokėsi už mane. Atsisakiau mokėti už dalį tavo užsakymo. Antro susitikimo nebenoriu.“

Jis atsiuntė nykštį į viršų. Tuo mūsų bendravimas ir baigėsi.

Kitą dieną telefone dar radau jo atsiųstą pasivaikščiojimo maršrutą. Ištryniau pokalbį ir parašiau draugei, ar savaitgalį nenorėtų ten nueiti kartu. Ji sutiko ir pridūrė: „Po to galim salotų.“ Pirmą kartą nuo vakarykščio vakaro nusijuokiau.