Vaikštote laikydami rankas už nugaros? Šio gesto įspūdį pakeičia viena lengvai pastebima detalė

Tiesi nugara, pakelta galva ir už nugaros laikomos rankos gali sudaryti ramaus, savimi pasitikinčio žmogaus įspūdį. Ta pati rankų padėtis, lydima nuleistos galvos, įtemptų pečių ir žvilgsnio į žemę, gali atrodyti visai kitaip – kaip susirūpinimas ar noras atsiriboti. Todėl svarbiausia detalė yra bendra laikysena: vien rankų padėtis žmogaus charakterio neatskleidžia.

Šį įprotį galima pastebėti vaikštant parke, apžiūrinėjant parodą ar svarstant darbinį klausimą. Vieni taip eina beveik kasdien, kiti rankas už nugaros sudeda tik susimąstę. Kūno kalbos interpretacijose ši poza siejama su susikaupimu, santūrumu ir ramybe, tačiau kartais už jos neslypi jokia ypatinga žinutė – žmogui tiesiog taip patogu.

Kodėl ši poza dažnai siejama su susimąstymu?

Kai rankos laikomos už nugaros, žmogus mažiau gestikuliuoja, o jo judesiai atrodo santūresni. Dėl to lėtas vaikštinėjimas tokia poza aplinkiniams gali priminti minčių dėliojimą ar problemos svarstymą. Pavyzdžiui, žmogus vaikšto po kambarį, trumpam sustoja, pasižiūri pro langą ir vėl pradeda žingsniuoti. Rankų padėtis čia yra tik viena bendro elgesio detalė.

Panašų įspūdį gali sudaryti ir žmogus, tyliai klausantis pašnekovo ar ilgai apžiūrinėjantis paveikslą. Tačiau iš šio gesto negalima nuspręsti, kiek giliai jis mąsto arba kokį sprendimą ruošiasi priimti. Daug daugiau pasako situacija: ar jis dalyvauja pokalbyje, ar reaguoja į aplinką, ar tiesiog ramiai leidžia laiką. Pats judesys nėra ypatingo analitinio mąstymo įrodymas.

Pakelta galva ir tiesūs pečiai keičia visą įspūdį

Žmogus, einantis tiesiai, neskubantis ir žvelgiantis priešais save, dažnai atrodo užtikrintas. Už nugaros laikomos rankos gali sustiprinti šį santūrų įspūdį, todėl tokia poza kartais siejama su autoritetu ar situacijos kontrole. Profesinėje aplinkoje ji gali priminti vadovą, stebintį darbą, arba mokytoją, vaikštantį po klasę. Visais šiais atvejais svarbus visas elgesys, o ne vien sunertos rankos.

Tai, kaip žmogus atrodo, nebūtinai sutampa su tuo, kaip jis jaučiasi. Tvarkinga, tiesi laikysena gali būti seniai išmoktas įprotis, kurį žmogus išlaiko net jaudindamasis. Todėl tokia poza gali perteikti pasitikėjimą aplinkiniams, tačiau nepatvirtina, kad jos savininkas iš tiesų jaučiasi visiškai ramus. Norint suprasti daugiau, reikia ir pokalbio, ir aplinkybių.

Nuleista galva nebūtinai reiškia nepasitikėjimą savimi

Jeigu prie tos pačios rankų padėties prisideda nuleista galva ir įtempti pečiai, žmogus gali atrodyti užsisklendęs ar susirūpinęs. Toks įspūdis dar labiau sustiprėja, jeigu jis vengia akių kontakto ir beveik nereaguoja į pašnekovą. Tačiau vien iš to daryti išvadą apie žemą savivertę būtų pernelyg drąsu. Žmogus gali būti pavargęs, susimąstęs arba tiesiog žiūrėti, kur stato kojas.

Praktiškiau pastebėti, ar jo elgesys pasikeitė. Jeigu paprastai jis kalba laisvai ir daug gestikuliuoja, o po konkretaus klausimo nutyla bei sustingsta, verta atkreipti dėmesį į pokalbio temą. Jei taip vaikšto nuolat, poza greičiausiai pasako gerokai mažiau apie tos akimirkos emocijas. Pokytis konkrečioje situacijoje gali būti informatyvesnis už seną įprotį.

Kodėl taip dažnai vaikšto vyresni žmonės?

Vyresnio amžiaus žmonėms ši poza gali būti tiesiog įprasta ramaus pasivaikščiojimo dalis. Neskubant rankos natūraliai atsiduria patogioje padėtyje, o per daugelį metų kartotas judesys tampa beveik nepastebimas pačiam žmogui. Panašiai elgiasi ir jaunesni žmonės, todėl šio įpročio nereikėtų laikyti vien amžiaus ženklu. Taip pat nėra pagrindo pagal jį spręsti apie profesiją ar intelektą.

Gestų suvokimui įtakos turi ir aplinka: vienur rankos už nugaros primena drausmę bei oficialumą, kitur atrodo visiškai neutraliai. Jei norite suprasti artimojo nuotaiką, stebėkite ne vien rankas, bet ir balsą, žvilgsnį bei jo įprastą elgesį. O pastebėję susirūpinimą paklauskite, kas nutiko – vienas nuoširdus atsakymas pasakys daugiau nei mėginimas iššifruoti laikyseną.