Bankomatas man išdavė 100 eurų daugiau nei prašiau. Stovėjau ir nežinojau, ką daryti

Paprašiau bankomato išduoti 200 eurų, o suskaičiavau 300. Telefone patikrinau sąskaitą – nurašyta tik tiek, kiek prašiau. Stovėjau prie bankomato su šešiais penkiasdešimties eurų banknotais ir kelias sekundes galvojau apie visai neblogą progą tiesiog įsidėti juos į piniginę.

Už nugaros kažkas kostelėjo. Atsisukęs pamačiau laukiančią moterį, todėl pasiėmiau kortelę, pasitraukiau į šalį ir perskaičiavau pinigus dar kartą. Suma nepasikeitė.

Paskambinau bankui numeriu, kurį radau jo programėlėje. Kol laukiau, kada atsilieps darbuotojas, žiūrėjau į vieną atskirtą banknotų porą ir mintyse vardijau, ką už tuos šimtą eurų galėčiau nupirkti.

Pirmiausia pamaniau, kad pats suklydau

Grynuosius ėmiau automobilio remontui. Meistras buvo pasakęs apytikslę sumą, todėl norėjau turėti du šimtus, o jei prireiktų daugiau – susitarti vietoje.

Bankomate pasirinkau įprastą sumą, palaukiau ir pasiėmiau pinigus. Tik eidamas prie automobilio išskleidžiau banknotus, kad perskaičiuočiau. Iš pradžių buvau įsitikinęs, kad du sulipę lapeliai ar neteisingai sudėtos kupiūros apgavo akis.

Grįžau kelis žingsnius atgal, sustojau prie sienos ir suskaičiavau lėtai: penkiasdešimt, šimtas, šimtas penkiasdešimt, du šimtai, du šimtai penkiasdešimt, trys šimtai. Visi banknotai atrodė vienodi, naujesni už tuos, kuriuos paprastai nešiojuosi.

Programėlę atsidariau du kartus. Operacijose buvo 200 eurų išėmimas. Net patikrinau likutį, nes pagalvojau, kad gal ekrane matau dar neatsinaujinusią informaciją.

Būtent tada ir atėjo ta nemaloni mintis: o jeigu niekas nepastebės? Ji atsirado greitai, be jokio gražaus paaiškinimo apie tai, kad gyvenime kartais ir man turi pasisekti.

Banko darbuotojui teko pakartoti, kad gavau per daug

Atsiliepus darbuotojui pasakiau, kur esu ir kas nutiko. Jis iš pradžių pasitikslino, ar bankomatas išdavė per mažai pinigų.

– Ne, per daug. Šimtu eurų daugiau.

Padiktavau operacijos laiką, bankomato vietą ir paprašytą sumą. Darbuotojas užregistravo pranešimą, paprašė papildomų pinigų neišleisti ir paaiškino, kad aplinkybes reikės patikrinti.

Paklausiau, ar turėčiau kur nors nuvežti banknotus dabar. Atsakė, kad dėl to gausiu atskirą informaciją. Užsirašiau kreipimosi numerį į telefono pastabas, bet prieš baigdamas pokalbį dar paklausiau:

– O jeigu būčiau nepaskambinęs?

Jis atsakė, kad negali vertinti nepatikrintos situacijos. Pokalbį baigėme, o man pasidarė gėda dėl savo klausimo: nuskambėjo taip, lyg tikrinčiau, kiek šansų būčiau turėjęs pinigus pasilikti.

Į servisą nuvažiavau su atskirtais dviem šimtais. Likusius įkišau į vidinę striukės kišenę, kur paprastai nieko nelaikau.

Namuose pirmiausia papasakojau apie automobilį

Žmona paklausė, kiek kainuos remontas. Atsakiau, kad meistras dar paskambins, ir pradėjau pasakoti apie detalę, kurią reikės keisti. Apie bankomatą tylėjau, nors visą kelią namo repetavau, kaip papasakosiu.

Ji pastebėjo, kad nenusivelku striukės, ir paklausė, ar vėl kur nors išvažiuoju. Tada ištraukiau du banknotus ir padėjau ant virtuvės stalo.

– Bankomatas davė per daug.

Ji iš pradžių nusijuokė. Paskui, supratusi, kad kalbu rimtai, paklausė, ar pranešiau bankui. Kai pasakiau, kad taip, tik linktelėjo ir nustūmė banknotus toliau nuo puodelio.

– Įdėk į voką, kad nesusimaišytų su kitais.

Nežinau, kokios reakcijos laukiau. Gal pagyrimo, gal bendro pasipiktinimo, kad bankai iš mūsų ima mokesčius, o mes dar turime taisyti jų klaidas. Ji tiesiog paklausė, ar yra duonos vakarienei.

Vėliau pats prisipažinau, kad kelias sekundes norėjau tuos pinigus pasilikti. Žmona atsisėdo priešais ir pasakė:

– Aš irgi turbūt būčiau pagalvojusi.

Nuo šito atsakymo palengvėjo labiau negu nuo bet kokio pagyrimo. Nebereikėjo apsimesti, kad prie bankomato stovėjau su vienintele mintimi, kaip kuo greičiau grąžinti svetimus pinigus.

Draugas sakė, kad pats sau prisidariau rūpesčių

Kitą dieną per pietus papasakojau kolegai. Jis iš karto paklausė, ar tikrai bankas nurašė mažiau, nei išdavė, o išgirdęs, kad jau paskambinau, atsiduso.

– Tai dabar pats turėsi važinėti ir aiškintis dėl jų šimto eurų.

Pasakiau, kad kol kas niekas neprašo važinėti. Jis nusijuokė: jei jam taip nutiktų, bent palauktų, ar kas nors ieškos. Pokalbis baigėsi, bet jo žodžiai liko galvoje.

Vakare gavau pranešimą, kad mano kreipimasis nagrinėjamas. Namuose vokas gulėjo stalčiuje tarp automobilio dokumentų ir senų garantinių lapelių. Kelias dienas jį atidarydavau pasiimti kokio nors popieriaus ir vis užkliūdavau akimis už užrašo „Bankomatas – 100“.

Pinigai jau erzino. Negalėjau jų naudoti, nenorėjau pamesti, o banko atsakymo laukiau taip, lyg pats būčiau skolingas ir praleidęs terminą.

Kai patvirtino klaidą, apsidžiaugiau, kad viskas baigsis

Po kelių darbo dienų bankas susisiekė ir patvirtino nustatytą išdavimo neatitikimą. Suderinome, kaip grąžinti papildomai gautą sumą, ir paprašiau raštu patvirtinti, kada klausimas bus užbaigtas.

Viską sutvarkęs išėmiau iš stalčiaus tuščią voką. Žmona paklausė, ar jau baigėsi mano „netikėtas praturtėjimas“. Pasakiau, kad taip, ir abu nusijuokėme.

Už automobilio remontą galiausiai sumokėjau iš savo pinigų. Tą mėnesį jie būtų pravertę, todėl nepasakosiu, kad grąžinti buvo visiškai lengva.

Kitą kartą prie to paties bankomato paprašiau penkiasdešimties eurų. Gavau vieną banknotą, bet vis tiek patikrinau sumą telefone. Už manęs stovintis vyras nekantriai perstatė koją, o aš, jau dėdamas kortelę į piniginę, pirmą kartą pagalvojau, kad gal jis irgi tiesiog nežino, kodėl užtrukau.