Bankas užblokavo kortelę užsienyje: 15 kartų skambinau į banką, kol kažkas atsiliepė. Viešbutis negalėjo manęs įregistruoti

Banko sąskaitoje turėjau pinigų visai kelionei, tačiau viešbučio registratūroje negalėjau sumokėti už kambarį. Kortelė buvo užblokuota dėl „įtartinos operacijos“ – mano bandymo atsiskaityti už nakvynę. Banko pagalbos telefonu atsiliepė tik po 50 minučių. Visą tą laiką sėdėjau šalia lagamino ir galvojau, ką darysiu, jeigu pasakys, kad šiandien kortelės atblokuoti nepavyks.

Į Vieną išvykau trims dienoms. Viena. Tai buvo nedidelė dovana sau po ilgo laikotarpio, kai atostogos vis baigdavosi namų tvarkymu, vizitais pas giminaičius arba darbais, kuriems įprastai nelikdavo laiko.

Viešbutį užsisakiau iš anksto, pasirinkusi mokėjimą atvykus. Gavau patvirtinimą, telefone išsisaugojau adresą ir rezervacijos duomenis. Prieš kelionę patikrinau sąskaitos likutį. Pinigų užteko ir nakvynei, ir maistui, ir bilietams į vietas, kurias norėjau aplankyti.

Apie kortelę beveik negalvojau. Ji veikė parduotuvėse, degalinėje, perkant internetu. Buvau pripratusi, kad jeigu sąskaitoje pinigų yra, galiu jais naudotis.

Tą vakarą pirmą kartą taip aiškiai pajutau, kad šie du dalykai gali išsiskirti.

Pirmą atmestą mokėjimą palaikiau paprastu sutrikimu

Į viešbutį atėjau jau temstant. Po kelionės norėjosi nusiprausti, persirengti ir ramiai pavakarieniauti. Registratūros darbuotoja surado mano rezervaciją, patikrino dokumentą ir pasuko terminalą į mano pusę.

Priglaudžiau kortelę. Ekrane pasirodė pranešimas, kad operacija atmesta.

Net nespėjau sunerimti. Kartais taip nutinka: netinkamai priglaudi, terminalas nesureaguoja arba reikia įvesti PIN kodą. Darbuotoja pasiūlė pabandyti įdėjus kortelę. Taip ir padariau.

Mokėjimas vėl nepavyko.

– Ar galėtumėte atsiskaityti kita kortele? – paklausė ji.

Pasakiau, kad turiu tik šią. Ji mandagiai linktelėjo, tačiau man pasidarė nemalonu. Išsitraukiau telefoną ir prisijungiau prie banko programėlės, norėdama parodyti bent sau pačiai, kad pinigai tikrai niekur nedingo.

Likutis buvo toks, kokio ir tikėjausi. Tačiau šalia radau pranešimą apie saugumo sumetimais užblokuotą kortelę ir prašymą susisiekti su banku.

Registratūroje pradėjau aiškintis taip, lyg būčiau kalta

Darbuotojai angliškai aiškinau, kad sąskaitoje pinigų yra, tik bankas sustabdė kortelę. Kalbėjau greitai, kartojau tą patį ir vis rodžiau telefoną. Dabar prisiminusi suprantu, kad jai nereikėjo matyti mano sąskaitos. Jai reikėjo sėkmingo mokėjimo.

Pasakiau, jog tuoj paskambinsiu ir viską išspręsiu.

Ji pasiūlė prisėsti netoliese, kad galėtų aptarnauti kitus atvykstančius svečius. Mano rezervacija liko, bet registracija nebuvo baigta. Kambario rakto dar negavau.

Atsisėdau ant kėdės prie sienos. Lagaminą prisitraukiau prie kojų, rankinę pasidėjau ant kelių ir paskambinau banko nurodytu pagalbos numeriu.

Buvau įsitikinusi, kad tokiais atvejais žmogus atsiliepia greitai. Vis dėlto kortelė užblokuota užsienyje, negaliu sumokėti už nakvynę. Atrodė, paaiškinsiu situaciją, patvirtinsiu, kad mokėjimą atlikau pati, ir po kelių minučių galėsiu grįžti prie terminalo.

Pirmiausia išgirdau automatinį pranešimą. Tada prasidėjo laukimo muzika.

Po dvidešimties minučių jau skaičiavau grynuosius

Pirmos minutės praėjo gana ramiai. Žiūrėjau į vestibiulį, stebėjau pro duris einančius žmones, perskaičiau ant staliuko padėtą miesto lankstinuką. Telefoną laikiau prie ausies, bijodama nepastebėti, kada pagaliau atsilieps.

Praėjus maždaug dvidešimčiai minučių, atidariau piniginę.

Joje buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt eurų. Pinigai kavai, smulkiam pirkiniui ar kitam atvejui, jeigu kažkur nepriimtų kortelės. Visai nakvynei jų neužteko.

Galvoje pradėjo suktis variantai. Gal paprašyti sesers pervesti pinigų? Tačiau į mano sąskaitą papildomai pervesta suma nepadarytų užblokuotos kortelės veikiančios. Gal ji galėtų apmokėti viešbutį kitu būdu? Reikėtų vėl eiti prie registratūros ir aiškintis, kokias galimybes jie sutiktų pasiūlyti.

Vis dar tikėjausi, kad bankas tuoj atsilieps. Nenorėjau nutraukti skambučio ir visko pradėti iš naujo. Todėl kitų sprendimų ieškojau telefone viena ranka, kita laikydama jį prie ausies.

Labiausiai gąsdino nežinia. Jeigu būčiau žinojusi, kad pagalbos sulauksiu po valandos, būčiau tiesiog laukusi. Bet niekas negalėjo pasakyti, ar ta valanda apskritai kuo nors baigsis.

Kiti svečiai jau kilo į kambarius, o aš vis dar laukiau

Pro mane praėjo kelios šeimos, pora su nedideliais lagaminais, vyras su kompiuterio krepšiu. Jie prieidavo prie registratūros, susimokėdavo, pasiimdavo raktus ir nueidavo link lifto.

Aš vis dar sėdėjau toje pačioje vietoje.

Darbuotoja po kurio laiko priėjo paklausti, ar pavyksta susisiekti. Parodžiau skambučio trukmę. Ji pažvelgė į ekraną, paskui į mane ir pasiūlė vandens.

Nuo to mažo gesto man beveik išsprūdo ašaros. Ji nebuvo nemandagi, niekas manęs nevarė lauk. Tačiau pati jaučiausi nepatogiai: atvykau su rezervacija, su pinigais ir dokumentais, o vis tiek negalėjau gauti kambario.

Parašiau seseriai trumpą žinutę, kas atsitiko. Ji iš karto paskambino, bet negalėjau atsiliepti. Parašiau, kad tebelaukiu banko.

Ji atrašė, jog bus prie telefono ir, jei reikės, kartu ieškosime sprendimo.

Tik tada šiek tiek atsikvėpiau. Bent vienas žmogus Lietuvoje jau žinojo, kur esu ir kodėl negaliu tiesiog parašyti, kad sėkmingai įsikūriau.

Bankas atsiliepė po 50 minučių

Kai muzika pagaliau nutilo ir išgirdau žmogaus balsą, pirmą sakinį pasakiau beveik neįkvėpusi.

Paaiškinau, kad esu Austrijoje, bandau atsiskaityti viešbutyje, kortelė užblokuota, o kitos neturiu. Paprašiau pirmiausia pasakyti, ar šią situaciją įmanoma išspręsti dabar.

Darbuotojas atliko tapatybės patikrą ir peržiūrėjo kortelės būseną. Tada paklausė apie bandytą mokėjimą – viešbutį ir sumą. Patvirtinau, kad operaciją atlikau pati.

Paaiškėjo, jog ji buvo sustabdyta per saugumo patikrą. Išsamaus paaiškinimo, kodėl būtent šis atsiskaitymas sukėlė įtarimą, negavau. Nenorėčiau dabar pati kurti versijos, kad viską nulėmė vien užsienio šalis ar mokėjimo dydis.

Man tuo metu rūpėjo vienas klausimas:

– Ar galėsiu sumokėti už kambarį?

Darbuotojas pasakė, kad pašalins kortelės apribojimą, ir paprašė palaukti, kol užbaigs veiksmus.

Šįkart kelios minutės atrodė trumpesnės. Pagaliau kažkas tikrino mano situaciją ir galėjo pasakyti, kas vyksta.

Prie terminalo rankos vis dar drebėjo

Baigusi pokalbį nėjau prie registratūros iš karto. Dar kartą pažiūrėjau programėlę, paskui pakėliau akis į darbuotoją ir linktelėjau, kad bandysime.

Ji iš naujo paruošė mokėjimą. Įdėjau kortelę, suvedžiau kodą ir laukiau žiūrėdama tik į ekraną.

Kai pasirodė patvirtinimas, darbuotoja nusišypsojo. Man irgi norėjosi šypsotis, tačiau pirmiausia tiesiog atsidusau. Toks paprastas garsas, kurį išleidi ilgai išbuvęs įsitempęs.

Gavau kambario raktą ir mokėjimo kvitą. Abu paėmiau taip atsargiai, tarsi juos pamesdama galėčiau vėl atsidurti toje kėdėje prie sienos.

Kambaryje pirmiausia parašiau seseriai: „Sumokėjau. Jau viduje.“ Tada nusiaviau batus ir atsisėdau ant lovos. Vakarieniauti tą vakarą išėjau gerokai vėliau, nei planavau.

Mokėjimo kvitą įsidėjau į piniginę. Ten jis liko iki pat kelionės pabaigos – šalia tų dvidešimties eurų, kuriuos registratūroje buvau perskaičiavusi kelis kartus.

Simonas D. iš Vilniaus (redaguota redakcijos)