Vilniečiai dažnai skundžiasi kamščiais, tačiau kraustytis į kitus miestus nenori. Vadinasi viskas gerai, tik patinka zysti?

7.35 valandą stovėjau Ukmergės gatvėje, o telefonas kišenėje rodė, kad iki biuro dar apie 38 minutes. Man 39-eri, gyvenu Vilniuje su vyru ir devynerių dukra, dirbu projektų vadove įmonėje prie Konstitucijos prospekto. Kaip ir daug kas, rytais burbu: mašinos slenka po metrą, stotelėse žmonių pilna, o iš namų išsineštą kavą neretai išgeriu jau šaltą. Vis dėlto vakare grįžusi suprantu, kad mūsų šeima iš Vilniaus kol kas tikrai neišsikraustytų. Ne todėl, kad kamščiai būtų malonūs. Tiesiog mūsų gyvenimas nėra vien tas pusvalandis ar valanda prie vairo.

Per vienus šeimos pietus pusbrolis iš Šiaulių man tiesiai pasakė: jeigu taip blogai, tai gal persikelkit kitur. Tąkart supykau, nors garsiai atsakiau tik, kad ne viskas taip paprasta. Paskui apie tai pagalvojau dar ne kartą, ypač kai vėl vėlavau pasiimti dukros iš būrelio ir skambinau auklėtojai atsiprašyti. Skųstis kamščiais lengva, ir iš šalies tikrai gali atrodyti, kad mes tiesiog pripratę niurzgėti. Bet kai pats gyveni čia, matai, kiek visko telpa po sakiniu „Vilniuje neįmanoma važiuoti“.

Rytinis maršrutas prasideda dar prie batų spintelės

Gyvename Pašilaičiuose, trijų kambarių bute, kurį pirkome, kai dukra dar buvo darželinukė. Rinkomės ne svajonių vietą, o tokią, kurią galėjome įpirkti: kad būtų mokykla, parduotuvė, šeimos gydytojo kabinetas. Vyras du kartus per savaitę dirba iš namų, kitomis dienomis važiuoja į kitą miesto pusę, į sandėlį prie oro uosto. Aš į biurą galiu važiuoti viešuoju transportu, bet ne kiekvieną dieną tai patogu. Po darbo dažnai reikia pasiimti dukrą, užsukti į parduotuvę ar nuvežti mamą į konsultaciją.

Kai kas sako, kad tereikia anksčiau keltis. Taip, kartais taip ir padarome. Bet šeimos rytas turi savo tvarką: vaiką reikia pažadinti, priminti apie dantis, surasti antrą pirštinę, nuo batų nuvalyti vakarykštį purvą. Vyras dažniausiai išeina pirmas, o aš uždarau duris paskutinė. Dar patikrinu, ar ant šaldytuvo neliko sąskaita, kurią reikėjo apmokėti. Tos penkiolika minučių dingsta ne dėl tingėjimo, o per visus smulkius darbus. Kamštis dažnai būna ne viena problema, o visos dienos suspaustas grafikas.

Esu bandžiusi važiuoti autobusu ir persėsti į kitą maršrutą. Kai diena paprasta, tai visai veikia: galiu paskaityti naujienas, atsakyti į kelis darbo laiškus, nereikia sukti ratų ieškant vietos automobiliui. Bet kai lauke šlapdriba, dukrai po pamokų reikia į šokius, o namie nėra nei duonos, nei katės kraiko, automobilis tampa būdu viską spėti. Kartais pati sau pasakau: „Na, šiandien vėl pasirinkai stovėti.“ Ir taip, pasirinkau. Tik tas pasirinkimas nėra toks laisvas, kaip gali pasirodyti iš šalies.

Kitame mieste mus viliojo ne mažesnės gatvės

Prieš dvejus metus rimtai svarstėme persikelti į Alytų, nes ten gyvena vyro sesuo su šeima. Nuvažiavome ne vien savaitgaliui pasisvečiuoti: specialiai pasivaikščiojome po rajonus, pasižiūrėjome būstų skelbimus, užsukome į mokyklą. Man patiko, kad daug kur galima nuvažiuoti greitai, kiemuose mažiau lakstymo ir nervų, o prie parduotuvės automobilį pastatai nesukdamas kelių ratų. Po Vilniaus tempo tai atrodė labai patrauklu. Grįžę namo dar kelias dienas kalbėjome, kaip būtų gerai gyventi ramiau.

Bet tada atsirado paprasti klausimai. Ar aš rasčiau darbą, kuriame nereikėtų visko pradėti iš naujo ir susitaikyti su mažesnėmis galimybėmis? Ar vyrui tektų daug laiko praleisti kelyje, jeigu jo darbas liktų Vilniuje? Ką darytume su mano mama, kuri gyvena už kelių autobusų stotelių nuo mūsų ir jau ne visada nori viena važiuoti per miestą? Dukra tuo metu pagaliau susidraugavo klasėje, o jos šokių mokytoja buvo žmogus, dėl kurio ji nustojo burbėti prieš kiekvieną repeticiją.

Vyro sesuo tada pasakė: „Mažesnis miestas neišjungia rūpesčių, jis tik pakeičia jų sąrašą.“ Ji pati pasakojo, kad dėl dalies reikalų vis tiek tenka planuoti važiavimą į Vilnių, o pasirinkimų vaikams ir darbui kartais norėtųsi daugiau. Mes nesame prisirišę prie spūsčių kaip prie kokio statuso ženklo. Esame prisirišę prie žmonių, darbų, įpročių ir dalykų, kuriuos dabar turime netoli. Čia ne pasiteisinimas, tiesiog per daugelį metų mūsų gyvenimas susidėjo būtent čia.

Po vienu skundu telpa labai skirtingi žmonės

Man nepatinka, kai visi vilniečiai sudedami į vieną dėžutę: esą važiuoja po vieną dideliu automobiliu, skundžiasi ir nieko nekeičia. Tokių tikrai yra. Kartais tarp jų būnu ir aš. Tačiau mūsų laiptinėje gyvena slaugytoja, kuri išvažiuoja dar prieš šešias, nes pamaina prasideda anksti, o viešasis transportas jai ne visada tinka. Kaimynas dirba meistru, automobilyje vežiojasi įrankius, todėl pasiūlymas sėsti į troleibusą jam skambėtų nelabai rimtai. Kita kaimynė sąmoningai nebeturi automobilio ir kasdien važiuoja dviračiu, bet ji taip pat pyksta, kai žiemą takas lieka neišvalytas.

Yra ir tokių, kurie galėtų pakeisti įpročius, tik nenori atsisakyti patogumo. Tą pripažįstu be išsisukinėjimų. Vienas kolega gyvena gana arti biuro, bet važiuoja automobiliu, nes nenori eiti penkiolikos minučių iki stotelės. Aš pati kartais pasiimu mašiną, nors objektyviai galėčiau vykti kitaip, nes vakare noriu greičiau būti namie. Kai esi pavargęs, tas papildomas patogumas atrodo svarbesnis už bendrą vaizdą mieste. Skundas netampa neteisingas vien dėl to, kad pats žmogus nėra tobulas.

Man atrodo, ginčas dažnai užstringa ties dviem kraštutinumais. Vieni sako, kad visi privalo atsisakyti automobilių, kiti atsako, kad jiems niekas neturi nurodinėti. Per vidurį lieka daug paprastų žmonių, kurie derina darbą, vaikus, senstančius tėvus ir ne visada patogiai suplanuotą miestą. Kai autobusas vėluoja ar gatvė užsikemša, jie nevaidina aukų. Jie tiesiog tą dieną vėl perskaičiuoja, ką dėl vėlavimo teks perkelti ar atšaukti.

Mes pakeitėme ne miestą, o kelis savo įpročius

Po kelių ypač nervingų rytų su vyru susėdome prie virtuvės stalo ir susitarėme bent nebebarti vienas kito dėl to, kas jau vyksta už lango. Anksčiau jis pasakydavo, kad aš per ilgai ruošiuosi, o aš atkirsdavau, kad jis niekada laiku neišveda šiukšlių ir palieka viską man. Vieną vakarą jis ramiai pasakė: „Mes abu elgiamės taip, lyg kamštį būtume sukūrę vienas kitam.“ Nuo to ir pradėjome. Ne nuo pažado, kad nuo rytojaus visada važiuosime kitaip, o nuo kelių mažų susitarimų.

Dukros būrelių dienomis dažniau iš anksto susideriname, kuris ją paims, kad nereikėtų abiem sukti papildomų ratų. Aš bent kartą ar du per savaitę važiuoju viešuoju transportu, ypač kai žinau, kad po darbo neturiu jokių sustojimų. Vyras dalį reikalų pradėjo susitvarkyti darbo rajone, o ne grįžęs į mūsų pusę. Tai neišsprendė eismo, ir nėra taip, kad dabar kiekvieną rytą esame pavyzdingai organizuoti.

Vis dar pasitaiko, kad 8.10 valandą sustojame ten pat, kur ir anksčiau, o navigacija rodo raudoną gatvės ruožą. Vis dar burbu, ypač kai matau, kad dėl vieno nekantraus vairuotojo nebeišvažiuoja keli automobiliai. Bet mažiau kaltinu vien miestą ar kitus žmones. Kartais mūsų šeimai automobilio tikrai reikia, o kartais mums tiesiog patogiau jo neatsisakyti.

Ką man reiškia skųstis, bet nevažiuoti gyventi kitur

Dabar į pusbrolio klausimą atsakyčiau ramiau. Ne, tai nereiškia, kad Vilniuje „viskas gerai“ vien todėl, kad žmonės neišsikrausto. Žmonės gali mylėti savo miestą, turėti čia artimuosius ir darbą, bet kartu norėti mažiau laiko praleisti pakeliui per paprastą antradienį. Skundas gali būti ne vien zyzimas, o ženklas, kad kasdienybė pradeda kainuoti per daug jėgų. Kita vertus, man pačiai naudinga nepamiršti, kad negaliu reikalauti pokyčių visiškai nekeisdama nieko savo pusėje.

• Prieš sėdant į automobilį verta sąžiningai pasižiūrėti, ar tą dieną jis tikrai būtinas.
• Šeimoje padeda iš anksto pasidalinti vaiko, pirkinių ir kitų važinėjimų maršrutus.
• Jeigu įmanoma, verta išbandyti kitą išvykimo laiką ar maršrutą ne tik vieną kartą, o kelias savaites.
• Neverta gėdinti žmonių vien už tai, kad jų aplinkybės skiriasi nuo mūsiškių.

Mes kol kas liekame Vilniuje, nors sąskaita ant šaldytuvo, ankšti kiemai ir rytinė spūstis niekur nedingo. Gal po kelių metų vėl rimtai svarstysime kitą miestą, o gal tiesiog geriau susidėliosime gyvenimą čia. Tik katės kraikas ir dukros šokių krepšys, panašu, vis tiek važinės kartu su mumis. O kaip pasielgtumėte jūs: keistumėte miestą, įpročius ar tiesiog ieškotumėte būdo mažiau pykti kelyje?