Vėjas nunešė mano pirkinių vežimėlį į svetimą automobilį. Po savaitės sulaukiau skambučio: „Remontas – 280 eurų“

Kai pamačiau, kaip mano paleistas vežimėlis trenkiasi į svetimo automobilio dureles, bagažinėje dar laikiau pieno pakelį. Vilniuje, prie „Maximos“, užteko kelių sekundžių: nusisukau padėti pirkinių, pūstelėjo vėjas, o atsigręžusi jau bėgau paskui vežimėlį. Palikau savininkui savo numerį. Po savaitės jis paskambino ir pasakė, kad durelių remontas kainuos 280 eurų.

– Du šimtai aštuoniasdešimt? Už tą brūkšnelį? – išsprūdo man, nors buvau pažadėjusi sau kalbėti ramiai. Vyras kitame laido gale kelias sekundes tylėjo, paskui atsakė: – Aš irgi mieliau būčiau radęs automobilį be jo.

Tą akimirką supykau. Buvau neseniai sumokėjusi už šildymą, dukrai reikėjo žieminių batų, o sąskaitoje iki algos buvo likę kiek daugiau nei trys šimtai eurų. Mintyse jau skaičiavau, kiek kainuos mano padorumas. Juk galėjau tiesiog išvažiuoti – niekas prie automobilio nestovėjo.

Vos apie tai pagalvojusi, pasijutau dar prasčiau.

Vežimėlį sustabdė svetimos durelės

Tą šeštadienį į parduotuvę važiavau savaitei apsipirkti. Du sunkūs maišai, bulvės atskirai, dar skalbiklio pakuotė, kuri niekaip netilpo taip, kad neužvirstų ant kiaušinių. Aikštelėje pūtė stiprus vėjas, todėl atidarytą bagažinę norėjosi kuo greičiau uždaryti ir sėsti į šiltą saloną.

Vežimėlį buvau pastačiusi už automobilio, truputį į šoną. Kol laikiau rankeną, jis stovėjo ramiai. Paleidau ją norėdama abiem rankomis pakelti paskutinį maišą. Išgirdau ratukų tarškėjimą ir iš pradžių net nesupratau, iš kur jis sklinda.

Atsigręžusi pamačiau vežimėlį, riedantį pro mano automobilio kampą. Sušukau, lyg jis galėtų sustoti nuo balso, ir puoliau paskui. Nesuspėjau. Metalinis jo kampas dunkstelėjo į pilko automobilio galines dureles, o aš rankeną sugriebiau tik po smūgio.

Stovėjau prikandusi lūpą ir žiūrėjau į dažus. Ant durelių liko kelių centimetrų žymė. Pirštu pabraukus dalis nusivalė, bet viena plona linija liko. Pasilenkiau dar kartą, tarsi žiūrint kitu kampu ji galėtų pradingti.

Ant gretimo automobilio sėdynės sėdėjęs vyras pravėrė langą ir pasakė, kad šiandien vežimėliai aikštelėje rieda vienas po kito. Linktelėjau, tačiau lengviau nepasidarė. Mano vežimėlis jau buvo atsirėmęs į svetimą automobilį.

Raštelį rašiau ant seno čekio

Savininko palaukiau maždaug dvidešimt minučių. Per tą laiką spėjau grąžinti vežimėlį, persidėti pirkinius ir du kartus paskambinti vyrui. Jis išklausė, atsiduso ir paklausė, ar bent nufotografavau dureles.

Nufotografavau iš arti, tada visą automobilio šoną. Rankinėje radau seną čekį ir tušinuką. Kitoje čekio pusėje parašiau: „Atsiprašau, mano vežimėlis kliudė jūsų automobilį. Paskambinkite.“ Apačioje užrašiau vardą ir telefono numerį.

Kišdama lapelį po valytuvu dar pagalvojau, kad jis gali sušlapti arba nuskristi. Prispaudžiau giliau, patikrinau ir tik tada nuėjau prie savo automobilio. Namuose iškraudama pirkinius vis žvilgčiojau į telefoną.

Savininkas paskambino tą patį vakarą. Prisistatė Andriumi, padėkojo už paliktą numerį ir pasakė, kad dienos šviesoje pažiūrės, kas liko ant durelių.

– Gal užteks nupoliruoti, – pasakiau. – Man irgi taip būtų geriausia, – atsakė jis. Susitarėme, kad nuveš automobilį parodyti meistrams ir praneš, ką šie pasiūlys.

Kelias dienas buvo tylu. Ketvirtadienį pagavau save galvojant, kad gal žymė nusivalė. Šeštadienį telefonas suskambo.

Išgirdusi kainą pirmiausia pradėjau gintis

Andrius pasakė, kad servise pasiūlė dureles dažyti, o darbų sąmata – 280 eurų. Paklausiau, ar dėl tokio mažo įbrėžimo tikrai būtina dažyti. Tada dar pridūriau, kad automobilis juk ne naujas. Vos tai ištarusi supratau, kaip nemaloniai nuskambėjo.

– Taip, ne naujas. Bet iki šeštadienio tos durelės buvo sveikos, – atsakė jis.

Nebeturėjau ką pasakyti. Paprašiau atsiųsti sąmatą ir pasiūliau susitikti prie automobilio. Nenorėjau pervesti pinigų vien išgirdusi sumą telefonu, bet ir nebenorėjau ginčytis apie žymę, kurios pati gerai nebeprisiminiau.

Susitikome kitą popietę. Dienos šviesoje įbrėžimas matėsi aiškiau negu apsiniaukusioje aikštelėje. Andrius parodė atsiųstą darbų sąrašą ir pasakė, kad kitame servise jam pasiūlė panašią kainą. Aš pritūpiau prie durelių, paskui atsistojau ir ilgai ieškojau rankinėje telefono, nors jis buvo palto kišenėje.

– Man čia dideli pinigai, – galiausiai pasakiau. – Aš nesakau, kad nemokėsiu. Tik visos sumos dabar neturiu.

Jis pirmą kartą per visą mūsų pokalbį atrodė sutrikęs.

– Galim per du kartus. Man svarbu, kad susitartume.

Pinigus pervedžiau dviem dalimis

Sutarėme, kad pusę sumos pervesiu dabar, likusią – po atlyginimo. Žinutėmis užsirašėme, už kokį apgadinimą atsiskaitau ir kokia bendra suma sutarta. Kai automobilis buvo sutvarkytas, Andrius atsiuntė sąskaitos kopiją bei durelių nuotrauką.

Antrą pavedimą padariau algos dieną, dar prieš apmokėdama kitas sąskaitas. Gavau trumpą atsakymą: „Gavau. Ačiū, kad neišvažiavote nepalikusi numerio.“ Perskaičiau jį virtuvėje, kol kaito virdulys, ir parodžiau vyrui. Jis tik linktelėjo: abu jau buvome gana prisikalbėję apie tuos 280 eurų.

Kitą kartą prie tos pačios parduotuvės pirkinius į bagažinę kroviau lėčiau. Viena ranka laikiau vežimėlį, kita kilnojau maišus. Užtrukau ilgiau, pienas vėl vos neiškrito ant žemės, bet rankenos nepaleidau.