Kalbatės su savimi garsiai: kada tai normalu ir ką tai gali pasakyti apie mąstymą

Garsiai ištartas „kur padėjau raktus?“ ar tylus komentaras verdant vakarienę dažniausiai nėra joks sutrikimo ženklas. Tai įprastas būdas sutvarkyti mintis, išlaikyti dėmesį ir nusiraminti, ypač kai galvoje vienu metu sukasi keli darbai.

Žmogus kalba ne todėl, kad neturi su kuo pasikalbėti. Kartais balsas tiesiog tampa patogiausiu „užrašų lapeliu“ smegenims: išgirdus žodžius lengviau susidėlioti veiksmų seką, prisiminti smulkmeną ar sustabdyti kylantį susierzinimą.

Kai virtuvėje vyksta mažas pasitarimas

Rytas, telefonas jau skamba, ant stalo palikta nebaigta kava, o dar reikia rasti dokumentus. Tokiu metu žmogus gali sau garsiai pasakyti: „Pirma pasiimu raktus, tada piniginę.“ Tai ne keistenybė, o paprasta savikontrolė – žodžiai padeda neužmiršti kito žingsnio.

Garsus kalbėjimas su savimi dažnas atliekant pasikartojančias ar dėmesio reikalaujančias užduotis: gaminant, tvarkant namus, vairuojant nepažįstamu maršrutu, mokantis ar sprendžiant problemą. Vaikai taip mokosi veikti žingsnis po žingsnio, o suaugusieji šį įprotį dažnai išlaiko, tik labiau paslepia nuo aplinkinių.

Jis gali padėti ir emocingą akimirką. Trumpas „ramiai, dabar neskubėk“ kartais leidžia nepratrūkti prie kasos, nesusipykti su artimuoju ar nepasimesti prieš svarbų pokalbį. Svarbu ne pats garsumas, o tai, ar žmogus supranta, kad kalba pats su savimi ir gali tą pokalbį valdyti.

Ką tai išduoda apie mąstymą

Garsiai ištarta mintis sulėtina vidinį chaotišką dialogą. Kai problema gauna žodžius, ją lengviau išgirsti iš šalies: nebe vien jaučiame, kad „visko per daug“, bet galime pasakyti, kas konkrečiai nepadaryta ir nuo ko pradėti.

Vieniems žmonėms labiau padeda vaizdas, kitiems – užrašas, o dar kitiems – balsas. Todėl nereikia spręsti apie žmogaus brandą ar protinius gebėjimus vien iš to, kad jis parduotuvėje pusbalsiu skaičiuoja produktus ar prie kompiuterio pasako „ne, šito dar nedarau“.

Skirtumas atsiranda tada, kai savikalba tampa nuolatiniu kaltinimu. Frazės „aš nieko nesugebu“ ar „vėl viską sugadinau“ nepadeda susikaupti – jos tik didina įtampą. Daug naudingiau tą patį vidinį balsą paversti konkrečiu nurodymu: „padarysiu vieną dalį dabar, kitą – vėliau“.

Kalbatės su savimi garsiai: kada tai normalu ir ką tai gali pasakyti apie mąstymąNuotrauka: Unsplash / Vitaly Gariev

Ne visada aplinkiniai supranta

Viešumoje garsiai sau kalbantis žmogus gali sulaukti kreivo žvilgsnio, nors dažnai jis tiesiog susikaupęs. Ypač nejauku gali būti senjorui, kuris garsiai kartoja pirkinių sąrašą, ar pavargusiam tėčiui ir mamai, bandantiems vienu metu suvaldyti vaikus, telefoną ir pirkinius.

Kita vertus, artimiesiems verta reaguoti ramiai, jei toks elgesys žmogui visiškai naujas ir ryškiai pasikeitęs. Nerimą kelia ne pats įprotis komentuoti savo veiksmus, bet situacija, kai žmogus atrodo atsakinėjantis į negirdimus balsus, labai išsigandęs, sutrikęs, nebesiorientuoja aplinkoje arba tai ima trukdyti kasdienybei.

Tokiais atvejais nereikia gėdinti ar juokauti apie „kalbas su savimi“. Geriau paklausti, kaip žmogus jaučiasi, ir paskatinti pasitarti su šeimos gydytoju ar psichikos sveikatos specialistu, ypač jei kartu atsirado miego, nuotaikos, atminties ar elgesio pokyčių.

Kaip savikalbą paversti naudingu įrankiu

Jeigu pastebite, kad garsiai kalbant lengviau susitvarkote, šio įpročio slėpti nereikia. Jį galima naudoti sąmoningai, tik vietoj chaotiško burbėjimo rinktis trumpas ir aiškias frazes.

• Prieš sudėtingesnį darbą garsiai įvardykite pirmą veiksmą, o ne visą kalną užduočių.
• Skubant pasakykite sau, ko ieškote ir kur paskutinį kartą tai matėte – taip mažiau blaškysitės.
• Supykus padarykite pauzę ir ištarkite vieną raminantį nurodymą, pavyzdžiui, „pirma išklausau“.
• Mokantis ar ruošiantis pokalbiui, trumpai paaiškinkite temą sau savais žodžiais.

Kalbėjimasis su savimi garsiai dažniausiai rodo ne problemą, o bandymą susitarti su savo mintimis. Jei jis padeda gyventi paprasčiau ir žmogus aiškiai suvokia, kas vyksta, tai gali būti visai praktiškas kasdienis įrankis.