Daug kas yra tai daręs, tik ne visi prisipažįsta. Vieni tyliai burba virtuvėje, kai ieško raktų. Kiti garsiai pasako: „Ramiai, viskas gerai, dabar pirmiausia padaryk vieną dalyką.“ Dar kiti eidami gatve mintyse repetuoja pokalbį, kurį turės darbe, arba po ginčo namuose staiga sugalvoja idealų atsakymą, kurį reikėjo pasakyti prieš valandą.
Kalbėjimasis su savimi dažnai atrodo juokingai. Kartais net šiek tiek gėdinga. Jeigu kas nors užklumpa mus garsiai mąstančius, iškart norisi teisintis: „Aš čia tik sau.“ Tarsi tai būtų kažkas ne visai normalaus.
Tačiau psichologai sako, kad daugeliu atvejų kalbėtis su savimi yra visiškai normalu. Dar daugiau – tai gali padėti susikaupti, nusiraminti, susitvarkyti mintis, priimti sprendimus ir net geriau atlikti užduotis.
Svarbiausia ne pats faktas, kad kalbatės su savimi, o tai, kaip tai darote ir ar toks vidinis ar garsus dialogas jums padeda, ar priešingai – gąsdina, sekina ir trukdo gyventi.
Kodėl žmonės kalbasi su savimi?
Kalbėjimasis su savimi yra viena iš mąstymo formų. Mes nuolat vedame vidinį dialogą: planuojame, vertiname, prisimename, ginčijamės su savimi, drąsiname arba kritikuojame. Kartais tas dialogas tiesiog išeina į garsą.
Pavyzdžiui, žmogus gali garsiai sakyti:
- „Kur padėjau telefoną?“
- „Pirma atsakau į laišką, tada skambinu.“
- „Nesinervink, čia tik pokalbis.“
- „Gerai, šitą klaidą pataisysiu.“
Tai padeda mintims tapti aiškesnėms. Kai žodžiai pasakomi garsiai, jie tarsi ištraukiami iš galvos chaoso ir sudėliojami į tvarką. Dėl to lengviau veikti.
Vaikai tai daro labai natūraliai. Žaisdami jie kalba su savimi, komentuoja veiksmus, kuria istorijas, garsiai sprendžia problemas. Vėliau, augdami, šį kalbėjimą dažniau perkeliame į vidų. Bet kai kuriose situacijose jis vėl tampa girdimas.
Tai gali padėti susikaupti
Vienas paprasčiausių pavyzdžių – daiktų ieškojimas. Žmogus vaikšto po namus ir kartoja: „Raktai, raktai, raktai.“ Iš šalies tai atrodo komiškai, bet smegenims tai gali padėti išlaikyti dėmesį.
Garsiai įvardydami, ko ieškome ar ką turime padaryti, sumažiname išsiblaškymą. Tai panašu į mažą komandą sau. Ne šiaip chaotiškai klaidžiojame po kambarį, o turime aiškų tikslą.
Tas pats galioja darbui ar mokymuisi. Kai kurie žmonės geriau supranta informaciją, jei ją persako sau garsiai. Kiti prieš svarbų skambutį parepetuoja pirmus sakinius. Dar kiti, atlikdami sudėtingą užduotį, tyliai komentuoja veiksmus: „Dabar atidarau dokumentą, patikrinu skaičius, tada siunčiu.“
Tai nėra keistumas. Tai saviorganizacija.
Kalbėjimasis su savimi gali raminti
Kai žmogus patiria stresą, garsus ar vidinis dialogas gali veikti kaip savipagalbos būdas. Pavyzdžiui, prieš egzaminą, darbo pokalbį ar gydytojo vizitą žmogus sau sako:
- „Aš pasiruošiau.“
- „Galiu klysti, bet susitvarkysiu.“
- „Kvėpuok lėčiau.“
- „Dabar svarbiausia ne panikuoti.“
Tokie sakiniai padeda reguliuoti emocijas. Jie primena, kad situacija valdoma, net jei kūnas reaguoja nerimu.
Psichologai dažnai atkreipia dėmesį, kad ypač naudinga su savimi kalbėti ne žiauriai, o palaikančiai. Kitaip tariant, ne „kokia aš kvaila“, o „padariau klaidą, bet galiu ją pataisyti“. Ne „man visada nepasiseka“, o „šį kartą buvo sunku, bet tai nereiškia, kad visada taip bus“.
Vidinis balsas gali būti arba griežtas teisėjas, arba ramus pagalbininkas. Skirtumas didžiulis.
Kaip kalbėjimas su savimi veikia savivertę?
Čia prasideda svarbiausia dalis. Pats kalbėjimasis su savimi dažniausiai nėra problema. Problema gali būti turinys.
Jei žmogus nuolat sau kartoja: „Aš niekam tikęs“, „viską sugadinu“, „esu kvailas“, „niekas manęs nemėgsta“, toks vidinis dialogas gali stiprinti nerimą, gėdą ir prastą savijautą. Ilgainiui žmogus pradeda tuo tikėti.
O jeigu kalbėjimas su savimi padeda save padrąsinti, nuraminti, priminti realybę ir susidėlioti veiksmus, jis gali būti labai naudingas.
Pavyzdžiui, vietoj „aš nesusitvarkysiu“ galima sakyti: „Man sunku, bet galiu pradėti nuo mažo žingsnio.“
Vietoj „vėl viską sugadinau“ – „padariau klaidą, dabar pažiūrėsiu, ką galiu ištaisyti.“
Vietoj „visi pamatys, kad esu nevykėlis“ – „žmonės dažniausiai labiau galvoja apie save nei apie mano klaidas.“
Toks kalbėjimas nėra saviapgaulė. Tai būdas neįklimpti į automatinę savikritiką.
Ar geriau kalbėti „aš“ ar savo vardu?
Įdomu tai, kad kai kuriems žmonėms padeda kalbėti su savimi tarsi iš šalies. Pavyzdžiui, ne „aš turiu nusiraminti“, o „Rasa, sustok, įkvėpk, viską daryk po vieną.“
Tai gali sukurti šiek tiek atstumo nuo emocijų. Kai nerimas labai stiprus, žmogui sunku mąstyti aiškiai. Kreipimasis į save vardu kartais padeda pažvelgti į situaciją objektyviau, lyg patartum draugui.
Žinoma, tai nebūtina visiems. Vieniems toks būdas atrodo natūralus, kitiems – keistas. Svarbiausia, ar jis padeda.
Kada kalbėjimasis su savimi gali kelti nerimą?
Nors dažniausiai tai normalu, yra situacijų, kai verta atkreipti dėmesį.
Jeigu žmogus kalbasi su savimi ir jaučia, kad ne pats valdo tą dialogą, o girdi balsus, kurie atrodo ateinantys iš išorės, komentuoja jo veiksmus, liepia ką nors daryti ar gąsdina, tai jau ne tas pats, kas įprastas mąstymas garsiai.
Taip pat verta kreiptis pagalbos, jei kalbėjimasis su savimi tampa labai intensyvus, trukdo dirbti, miegoti, bendrauti, kelia baimę arba žmogus praranda ryšį su realybe.
Svarbus ženklas – kančia ir kontrolės praradimas. Jeigu žmogus tiesiog garsiai planuoja dieną, ramina save ar kartais pasibara su savimi po klaidos, tai įprasta. Bet jei jis jaučiasi persekiojamas balsų, bijo savo minčių ar vykdo nurodymus, kurie kelia pavojų jam ar kitiems, reikėtų kuo greičiau kreiptis į psichikos sveikatos specialistus.
Ar kalbėjimasis su savimi reiškia vienatvę?
Nebūtinai. Su savimi kalbasi ne tik vieniši žmonės. Tai daro ir socialūs, aktyvūs, daug bendraujantys žmonės. Kartais garsus mąstymas tiesiog padeda susidėlioti mintis.
Tačiau jei žmogus pastebi, kad kalbėjimasis su savimi tampa vieninteliu būdu „bendrauti“, o realių ryšių su kitais beveik neliko, tai gali būti signalas pagalvoti apie vienatvę. Tokiu atveju svarbu ne uždrausti sau kalbėti, o ieškoti daugiau gyvo kontakto: paskambinti artimam žmogui, išeiti pasivaikščioti, prisijungti prie veiklos, pasikalbėti su specialistu.
Kalbėjimasis su savimi gali būti pagalba, bet jis neturėtų visiškai pakeisti santykių su kitais žmonėmis.
