Uošvė savo butą užrašė mano vyrui. Dabar kas mėnesį prašo 200 eurų: „Jūs juk nemokate nuomos, o man pensijos neužtenka“
Sąskaitos už elektrą, šildymą ir internetą vis dar gulėjo ant šaldytuvo, kai uošvė sekmadienį prie kavos pasakė, kad nuo kito mėnesio norėtų iš mūsų 200 eurų. Man 38-eri, su vyru auginame du vaikus, gyvename jo mamos dviejų kambarių bute Vilniuje, o aš dirbu darželio administracijoje. Butas prieš dvejus metus buvo sutvarkytas vyro vardu, kai jo mama nusprendė persikelti pas seserį į mažesnį miestą. Tada atrodė, kad ji tiesiog nori susitvarkyti savo reikalus ir kad mums bus lengviau pagaliau gyventi ne nuomoje. Apie mėnesinę paramą ar kokį nors mokestį tada niekas nekalbėjo.
Aišku, suprantu, kad mums pasisekė labiau nei daugeliui šeimų, kurios kas mėnesį moka nuomą. Mūsų pajamos nėra pačios mažiausios, bet papildomi 200 eurų tikrai jaustųsi: vienam vaikui būreliai, kitam vis reikia batų ar striukės, maistas irgi nepinga. Vyras sandėlyje dirba pamainomis, aš po darbo dažnai dar prisėdu prie kompiuterio sutvarkyti lentelių ar laiškų. Kai uošvė pasakė apie pinigus, iš pradžių nesupratau, ar ji prašo pagalbos, ar jau nusprendė už mus. Labiausiai supykau ne dėl pačios sumos. Supykau, nes nuskambėjo taip, lyg būtume skolingi, nors apie tai anksčiau aiškiai nesitarėme.
Butas tapo dovana, apie kurią kalbėjome per mažai
Kai uošvė pasakė, kad butą sutvarkys sūnaus vardu, vyras ilgai dvejojo. Jis vienintelis jos vaikas ir sakė, kad anksčiau ar vėliau tas būstas vis tiek liktų jam. Mama atkakliai kartojo norinti viską padaryti dabar, kol pati gali ramiai susitvarkyti. Ji buvo pavargusi nuo miesto, nuo triukšmingos laiptinės, nuo pirkinių nešiojimo į ketvirtą aukštą. Mes tuo metu nuomojomės mažą butą, kuriame žiemą prie lango nuolat pūsdavo šaltis.
Persikraustėme greitai, kaip ir daugelis: dėžės koridoriuje, vaikų batai prie durų, kelias dienas neradome normalios keptuvės. Uošvė atvažiavo padėti, atvežė senas užuolaidas ir pasakė, kur, jos manymu, geriausia laikyti skalbimo miltelius. Tada man tai atrodė įprastas mamos rūpestis. Vėliau ėmiau pastebėti, kad ji apie butą kalba taip, lyg būtų tik trumpam išvažiavusi.
Ji sakydavo: – Tik žiūrėkit, mano kambary spintos neišmeskit.
Mes jos neišmetėme. Vienoje spintoje iki šiol kabo keli jos paltai, lentynoje stovi puodeliai ir dėžė su siūlais, nors ji prie jų beveik neprisiliečia. Vyras kartodavo, kad neverta dėl tokių dalykų kelti įtampos, nes mama butą atidavė iš geros valios. Aš sutikdavau, nors jau tada jutau, kad dovana be aiškaus susitarimo gali vėliau kelti daug nuoskaudų.
Vienas skambutis pakeitė mūsų mėnesio planą
Apie pinigus uošvė pirmą kartą užsiminė telefonu po Kalėdų. Tą vakarą vyras grįžo po pamainos ir, dar nenusivilkęs striukės, pasakė, kad mama vėl kalbėjo apie augančias išlaidas. Ji gyvena su seserimi, prie bendrų reikalų abi prisideda, bet uošvė vis sako, kad pensijos neužtenka vaistams, maistui, kelionėms pas gydytojus ir paprastoms savo išlaidoms. Aš nesiginčiju: kai tenka skaičiuoti kiekvieną pirkinį, ramybės tikrai mažai.
Iki tol kartais jai patys pervesdavome pinigų: prieš šventes, kai reikėjo naujos striukės, ar kai išlįsdavo kokia netikėta išlaida. Sumos būdavo skirtingos, todėl mums tai atrodė tiesiog šeimos pagalba, ne nuolatinė pareiga. Šįkart ji konkrečiai pasakė, kad galėtume kas mėnesį duoti po 200 eurų, nes juk nemokame nuomos. Vyras iš karto atsakė, kad pagalvos, ir tuo pokalbį baigė.
Tą vakarą susipykome. Pasakiau, kad jis per greitai linkęs nusileisti, nes jaučiasi kaltas prieš mamą. Jis atkirto, kad man lengva kalbėti, nes tai ne mano mama, o tas būstas mums iš tikrųjų labai palengvino gyvenimą. Abu pasakėme daugiau, nei reikėjo. Vaikai kitame kambaryje tuo metu pyko dėl planšetės garso, virtuvėje liko puodeliai po vakarienės. Galiausiai supratome, kad pykstame ne vien dėl 200 eurų, bet ir dėl to, kad mūsų šeimos biudžetą kažkas tarsi pradėjo planuoti už mus.
Prie virtuvės stalo išgirdome ne vien priekaištą
Po savaitės nuvažiavome pas uošvę. Nenorėjau važiuoti, nes bijojau, kad vėl visi pradėsime kalbėti pakeltu tonu, bet vyras pasakė, jog gyvai geriau išsiaiškinti. Ant stalo buvo bulviniai blynai, grietinė ir labai saldi arbata. Uošvė iš pradžių kalbėjo apie kaimynę, kuri remontuoja vonią. Buvo matyti, kad ji irgi jaudinasi, tik tiesiai to nepasako.
Vyras paklausė, ar tie 200 eurų jai būtini kiekvieną mėnesį, ar ji tiesiog mano, kad mes turime mokėti už gyvenimą bute. Uošvė iš karto supyko: – Aš jums nieko neprikišu. Tiesiog man vienai darosi sunkiau.
Vėliau ji pati pasakė, kad labiausiai bijo tapti priklausoma nuo sesers. Sesuo geranoriška, bet turi savo šeimą, savo tvarką namuose ir kartais pasako, kad uošvė per daug išleidžia smulkiems pirkiniams. Uošvei svarbu turėti savų pinigų, kad nereikėtų aiškintis, kodėl nusipirko kremą, važiavo į miestą ar nori ką nors nupirkti anūkams. Man tai nuskambėjo suprantamiau nei kalbos apie nuomą.
Vis dėlto pasakėme, kad negalime pažadėti fiksuotos sumos vien todėl, kad gyvename jos buvusiame bute. Mums reikia mokėti savo sąskaitas, atsidėti vaikų dantims, o kartais ir šaldytuvas ar automobilis primena apie save visai ne laiku. Vyras pasiūlė ramiai pasižiūrėti, kurios jos išlaidos labiausiai spaudžia, ir padėti pagal galimybes. Uošvė neatrodė patenkinta, bet bent jau nebekartojo, kad gyvename veltui.
Susitarimas liko ne idealus, bet mūsų
Dabar uošvei padedame, tik to nevadiname nuoma. Kai žinome, kad jai sunkesnis mėnuo, pervedame tiek, kiek galime. Kartais nuperkame reikalingų daiktų, nuvežame į miestą ar pasirūpiname didesniais pirkiniais. Vyrui svarbu, kad mama nesijaustų palikta, o man svarbu, kad namuose nuolat nelauktume skambučio su nauju reikalavimu. To balanso dar tik mokomės.
Uošvė kartais vis tiek pasako, kad mums lengva, nes nereikia mokėti nuomos. Aš nebesiginčiju dėl kiekvienos tokios pastabos, bet ir nebesijaučiu privalanti teisintis už kiekvieną mūsų sprendimą. Pamažu išmokau atskirti dėkingumą nuo kaltės. Galima būti dėkingiems už pagalbą ir kartu turėti ribas.
Man atrodo, tokiose situacijose padeda keli paprasti dalykai:
- kalbėtis apie pinigus tada, kai niekas neskuba ir nėra susipykęs;
- aiškiai pasakyti, kuo galite padėti reguliariai, o ko pažadėti negalite;
- neleisti vienam šeimos nariui vienam nešti visos kaltės prieš tėvus;
- atskirti realų pagalbos poreikį nuo nepasakytų lūkesčių;
- palikti vietos persitarti, nes šeimos aplinkybės keičiasi.
Dar neišsprendėme spintos su uošvės paltais: ji vis sako, kad gal kitą kartą pasiims, o tas „kitas kartas“ kažkaip neateina. Bet dabar bent nebeatrodo, kad kiekviena tokia smulkmena reiškia kovą dėl buto. O kaip pasielgtumėte jūs, jei artimo žmogaus dovana vėliau imtų panašėti į mėnesinę sąskaitą?
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


