Butą išnuomojome be rašytinės sutarties, nes nuomininkai atrodė padorūs. Jie išsikraustė per naktį ir paliko 1 200 eurų skolą

Telefoną iš kišenės išsitraukiau dar laiptinėje. Jau antrą dieną iš nuomininkų nebuvo jokios žinutės, o jų buto langai vakarais likdavo tamsūs. Man 46-eri, su vyru gyvename kitame Vilniaus rajone, o mažą dviejų kambarių butą paveldėjau iš tetos. Jį nuomojome, kad bent iš dalies padengtume remontus, mokesčius ir sūnaus studijų išlaidas. Iš nuomos tikrai neprabangavome, todėl kiekvienas vėluojantis mokėjimas buvo juntamas.

Nuomininkus radome per pažįstamus. Jauna pora, abu dirbantys, mandagiai bendravo, į apžiūrą atėjo laiku. Prie durų net nusiavė batus, nors aš sakiau, kad nereikia. Pasakojo, kad nori ramaus kampo bent metams, nes pavargo kraustytis iš vienos vietos į kitą. Aš pati pasiūliau nepradėti nuo popierių, nes atrodė, kad viską galime susitarti normaliai. Tada maniau, jog rašytinės sutarties labiau reikia tada, kai žmogumi nepasitiki iš anksto.

Pradžioje jų mandagumas atrodė svarbesnis už popierius

Pirmą mėnesį viskas buvo gerai. Pinigus pervedė laiku, parašė, kad virtuvėje pradėjo varvėti maišytuvas, paklausė, ar gali kviesti meistrą. Man net patiko toks bendravimas: nereikėjo spėlioti, kas vyksta bute, o jie nesiskundė nei senomis spintelėmis, nei girgždančiomis koridoriaus grindimis.

Žodžiu buvome susitarę dėl nuomos, komunalinių mokesčių ir užstato. Apie tai kalbėjomės prie virtuvės stalo. Vyras vėliau sakė, kad reikėjo bent pagrindinius dalykus surašyti telefone ar el. paštu, bet aš numojau ranka. Man atrodė kažkaip nejauku prašyti garantijų iš žmonių, kurie taip tvarkingai ir maloniai elgėsi.

Kartais jie parašydavo ir apie smulkmenas: kad kaimynė iš viršaus vėlai vaikšto, kad pašto dėžutėje prisikaupė reklamos. Man tai atrodė kaip ženklas, kad butas jiems rūpi. Dabar suprantu, kad normalus bendravimas dar nereiškia, jog žmogus taip pat elgsis, kai jam pačiam pasidarys sunku.

Vėlavimas prasidėjo nuo vienos nepatogios žinutės

Po kelių mėnesių vieną vakarą gavau žinutę, kad vėluoja atlyginimas ir nuomą perves po kelių dienų. Pagalvojau, kad visko būna. Juk pasitaiko mėnesių, kai sąskaitos susikaupia ne laiku, o iki algos dar reikia palaukti. Atsakiau, kad gerai, palauksime. Jie padėkojo ir pažadėjo parašyti.

Praėjo kelios dienos, nebuvo nei pervedimo, nei naujos žinutės. Paskambinus mergina atsiprašinėjo, sakė, kad darbe kažkas užsitęsė, o partneriui sumažino valandų. Aš pasakiau ne taip ramiai, kaip buvau sau suplanavusi: – Man irgi nėra paprasta laukti, nes už šį butą turiu mokėti sąskaitas. Ji nutilo, paskui pasakė, kad supranta.

Dalis pinigų įkrito po savaitės, bet jau artėjo kitas mokėjimas ir komunalinės sąskaitos. Tada prasidėjo tas nuolatinis tikrinimas: ryte atsiverčiu banko programėlę, per pietus vėl pažiūriu, vakare vyras paklausia, ar jie bent atrašė. Nenorėjau spausti, nes sau kartojau, kad jauni žmonės gal tiesiog pakliuvo į laikiną duobę. Bet skola augo, o kantrybės liko vis mažiau.

Į butą atėjome su atsarginiu raktu ir tyla už durų

Vieną penktadienį nuomininkai pažadėjo, kad per savaitgalį atsiskaitys bent už dalį skolos. Sekmadienį parašiau, bet žinutė liko neperskaityta. Pirmadienio vakarą nuvažiavome prie buto. Lauke buvo šlapdriba, nuo tako prie namo batai aplipo purvu. Telefoną vis traukiau iš kišenės, nors jokių naujų žinučių nebuvo.

Durų niekas neatidarė. Kaimynė iš gretimo buto pasakė, kad prieš naktį girdėjo trankomus baldus ir laiptinėje matė kelis didelius krepšius. Tada mums jau kilo įtarimas, kad jie išsikraustė. Turėjome atsarginį raktą, tad įėjome vidun. Butas nebuvo visiškai suniokotas, kaip iš pradžių bijojau, bet buvo tuščias, netvarkingas ir atrodė kažkaip svetimas.

Ant grindų mėtėsi keli drabužių pakabukai, vonioje stovėjo beveik tuščias skalbiklio butelis, šaldytuve buvo senas padažo indelis ir pusė svogūno. Nebuvo mikrobangės krosnelės, kuri priklausė mums, ir kelių smulkesnių virtuvės daiktų. Ant stalo nepaliko nei raštelio, nei rakto. Koridoriaus spintelė buvo atidaryta, visur truputį dulkių.

Vyro pirma reakcija buvo pyktis. Jis vaikščiojo iš kambario į kambarį ir kartojo, kad reikėjo ateiti anksčiau, iškart reikalauti aiškumo, nebeatidėlioti. Aš pykau ant jų, bet gal net labiau ant savęs, nes mūsų pasitikėjimas buvo paremtas ne susitarimu, o pirmu įspūdžiu. Jie paliko ne tik neapmokėtą nuomą ir mokesčius. Liko tas nemalonus jausmas, kad patys buvome per daug lengvai įkalbami.

Skola tapo ne vien skaičiumi banko programėlėje

Suskaičiavome, kad su nesumokėta nuoma, dalimi mokesčių ir dingusiais daiktais susidarė maždaug 1 200 eurų. Mums tai nebuvo pinigai, kuriuos gali tiesiog pamiršti iki kito mėnesio. Reikėjo išvalyti butą, pakeisti spynelę, nupirkti kelias smulkmenas ir ieškoti naujų nuomininkų, nes tuščias butas taip pat kainuoja.

Bandžiau susisiekti keliais būdais. Iš pradžių žinutės buvo perskaitytos, paskui – jau nebe. Vieną kartą gavau trumpą atsakymą, kad jie turi sunkumų ir „kai galės, susisieks“. Tas sakinys supykdė labiau negu atviras atsisakymas, nes nebuvo nei datos, nei bandymo ką nors konkrečiai susitarti.

Pasitarėme su žmogumi, kuris nusimano tokiuose reikaluose, ir išgirdome paprastą dalyką: kai daug kas lieka tik žodžiu, paskui sunkiau aiškintis ir pagrįsti, dėl ko iš tiesų buvo sutarta. Turėjome banko pavedimus, žinutes, kelis pokalbių fragmentus, bet ne viską buvome aptarę raštu. Galiausiai nusprendėme nebeskirkite tam visos savo energijos ir nevytis žmonių, kurie akivaizdžiai vengė kalbėti. Lengva nebuvo. Tiesiog supratome, kad pykti kas vakarą nieko negrąžina.

Po šios pamokos pasitikėjimą palikome, bet taisykles pakeitėme

Naujų nuomininkų ieškojome lėčiau. Dabar nebesigėdiju pasakyti, kad visus susitarimus norime turėti aiškiai surašytus: mokėjimų tvarką, atsakomybę už butą, ką daryti išsikraustant. Tai nereiškia, kad kiekvieną žmogų laikau galimu apgaviku. Tiesiog nebeatrodo, kad apie padorumą galima spręsti iš batų prie durų ar mandagaus tono.

Jeigu kas nors atsiduria panašioje situacijoje, iš savo patirties patarčiau kelis paprastus dalykus:

• visus svarbius susitarimus aptarti raštu, net jei nuomininkus rekomendavo artimi žmonės;
• neatidėlioti pokalbio, kai mokėjimas vėluoja pirmą kartą;
• reguliariai, iš anksto susitarus, pasidomėti buto būkle;
• neleisti gailesčiui pakeisti aiškių ribų, kai skola pradeda augti;
• atskirti žmogaus mandagumą nuo jo gebėjimo laikytis įsipareigojimų.

Dabar bute vėl gyvena kiti žmonės, ir su jais kol kas viskas gerai, nors prieš mokėjimo dieną vis tiek kartais prisimenu ankstesnius nuomininkus. Tos maždaug 1 200 eurų skolos iki galo taip ir neatgavome, o virtuvėje dar reikia sutvarkyti jų paliktą subraižytą sienos kampą. O kaip pasielgtumėte jūs: ar duotumėte žmogui dar vieną progą, jei jis pradėtų vengti kalbos apie skolą?