Dirbu kurjeriu. Prieš Juodąjį penktadienį per dieną išvežioju po 180 siuntų, o už kiekvieną man moka po 1,10 euro

Pavargęs kurjeris prie perpildyto automobilio rūšiuoja siuntas ankstų lapkričio rytą
Pavargęs kurjeris prie perpildyto automobilio rūšiuoja siuntas ankstų lapkričio rytą Nuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Septintą ryto prie sandėlio jau stoviu su termosu rankoje ir purvinais batais, o telefone vienas po kito atsidaro maršruto adresai. Man 36-eri, gyvenu Kaune su žmona ir dviem vaikais, kurjeriu dirbu ketvirtus metus. Paprastą savaitę darbo netrūksta, bet prieš Juodąjį penktadienį atrodo, kad visi staiga užsisako ir batus, ir kavos aparatą, ir kelis maišus gyvūnų kraiko. Per dieną kartais išvežioju iki 180 siuntų, už vieną pristatytą siuntą gaunu 1,10 euro. Iš šono tie skaičiai gal ir atrodo neblogai. Ilgai pats sau kartojau, kad reikia tik greičiau suktis.

Žmona pradžioje sakydavo, kad bent jau darbas aiškus: paėmei dėžę, nuvežei, atidavei, važiuoji toliau. Tik už to „aišku“ lieka kuras, automobilio remontai, neatsiliepiantys žmonės, laiptinės be kodų ir vakarai, kai grįžtu po vaikų vakarienės. Prieš akcijų laikotarpį tikėjausi daugiau uždirbti, nes po rudens išlaidų pinigų visada trūksta. Ant šaldytuvo kabėjo sąskaita už būrelį, šalia – priminimas apie artėjančią automobilio techninę apžiūrą. Bet kuo arčiau buvo tas išpardavimų savaitgalis, tuo aiškiau supratau, kad didelis siuntų skaičius dar nereiškia lengvai uždirbtų pinigų.

Ryte automobilis prisipildo greičiau, nei spėju galvoti

Į sandėlį atvažiuoju anksčiau ne iš didelio noro. Jei pavėluoji, paskui visą dieną tik bandai pasivyti. Siuntas rūšiuoju pagal rajonus, nors sistema maršrutą jau būna sudėliojusi. Vis tiek žinau savo vietas: viename kvartale kiemas nuolat užstatytas, kitur namų numeriai vos įžiūrimi, prie kelių daugiabučių sunku net įvažiuoti. Didesnes dėžes dedu arčiau durų, mažesnes palieku dėžėse. Kitaip po kelių sustojimų automobilyje būna toks bardakas, kad ieškai siuntos ilgiau, nei ją neši.

Prieš Juodąjį penktadienį automobilis prikrautas taip, kad per galinį stiklą beveik nieko nematau. Vieną rytą siuntų buvo tiek, kad dalį palikau atsiėmimo vietoje ir vėliau turėjau grįžti pasiimti. Sandėlio darbuotojas tik palingavo galva: – Čia dar ne pikas. Man kažkaip nebuvo juokinga. Jau tada žinojau, kad pietūs vėl bus suvalgyti automobilyje, jei apskritai prisiminsiu pavalgyti.

Man mokama už pristatytą siuntą, tai aišku, kad norisi kuo greičiau važiuoti toliau. Bet tas greitis dažnai atsisuka kitu galu. Vienur įsuki ne į tą kiemą, kitur pamatai, kad reikalinga dėžė sukrauta pačiame gale, ir tenka perkilnoti pusę krovinio. Atrodo, keliolika minučių čia, kelios ten, bet vakare susideda daug. Labiausiai vargina net ne dėžių nešimas, o tas nuolatinis persijungimas: vienas žmogus prašo paskambinti, kitas pyksta, kad vėluoji, trečias sako palaukti.

Už užrakintų laiptinių dingsta brangiausios minutės

Žmonės dažnai galvoja, kad kurjeris paskambina į duris ir po pusės minutės jau važiuoja toliau. Būna kitaip. Skambinu, rašau žinutę, laukiu prie vartų ir bandau suprasti, kuris iš trijų vienodų įėjimų yra reikalingas. Kodas kartais būna senas, telefonas išjungtas, o ant durų kabo lapelis „prašome netrukdyti“. Pasitaiko, kad žmogus atsiliepia tik po penkto skambučio ir nustemba: – O jūs jau čia?

Vieną dieną gavome priminimą stengtis visas siuntas pristatyti tą pačią dieną, nes srautas didelis. Suprantu, kodėl taip sakoma: jei dėžės lieka, kitą rytą sandėlyje dar daugiau chaoso. Bet kai žmogus pasako, kad bus namie „už dešimties minučių“, kartais tai reiškia pusvalandį ar net ilgiau. Kartą neišlaikiau ir pasakiau: – Aš galiu palaukti kelias minutes, bet negaliu viso maršruto sustabdyti. Kitame gale buvo toks nepatenkintas atsidūsėjimas. Galiausiai žmogus paprašė palikti siuntą sutartoje saugioje vietoje.

Aišku, ne visi klientai sunkūs. Daug kas pasako „ačiū“, kai kurie pasiūlo vandens ar leidžia siuntą palikti pas kaimynus, jei viskas iš anksto suderinta. Bet prieš išpardavimus žmonės labiau įsitempę. Laukia konkretaus pirkinio, seka siuntą telefone. Pavėluoji keliolika minučių ir jau gauni žinutę, ar tikrai atvažiuosi. Aš juos suprantu, tik kartais norėtųsi, kad žmonės prisimintų: vienas kurjeris tą dieną gali turėti ne dešimt sustojimų.

Skaičiai vakare nebeatrodė tokie dosnūs

Iš pirmo žvilgsnio 180 siuntų po 1,10 euro atrodo kaip diena, dėl kurios verta pasitempti. Ir aš taip skaičiuodavau, ypač kai prieš šventes namuose išlaidų daugiau. Paskui prisimeni degalus, automobilio priežiūrą, padangas, telefoną, kavą degalinėje, kai nespėji normaliai pavalgyti. Dar yra laikas. Tokia diena retai baigiasi tada, kada norėtum.

Grįžęs namo pirmiausia iškraunu tuščias dėžes ir popierius, tik paskui einu į virtuvę. Telefonas, visą dieną pragulėjęs šaltoje kišenėje, būna beveik išsikrovęs, bet pranešimai vis tiek ateina: rytoj naujas maršrutas. Žmona paklausia, kaip sekėsi, o aš dažnai numykiu „normaliai“, nes nebeturiu jėgų pasakoti, kiek kartų tą dieną lipau į ketvirtą aukštą. Vaikai jau ruošiasi miegoti. Aš jaučiuosi taip, lyg visą dieną būčiau bėgęs, nors, atrodytų, tik vairavau ir nešiojau dėžes.

Vieną vakarą žmona padėjo lėkštę ant stalo ir paklausė, ar tas didesnis siuntų kiekis tikrai apsimoka. Iš pradžių supykau. Nuskambėjo lyg priekaištas, kad kažką darau ne taip. Paskui supratau, kad ji mato ne mano dienos uždarbį, o mane, kuris jau kelintą vakarą pareina pavargęs ir suirzęs. Didžiausia kaina man buvo ne vien kuras, o laikas, kurio neparnešdavau namo.

Su dispečere kalbėjau ne apie didvyriškumą, o apie ribas

Po kelių tokių savaičių nusprendžiau nebeapsimetinėti, kad viską pakeliu be problemų. Paskambinau dispečerei ir pasakiau, kad kai maršrute tiek adresų, dalis siuntų gali nusikelti, ypač jei yra stambių pakuočių. Ji labai nenustebo. Sakė, kad dabar daug kas dirba ant ribos. – Daryk saugiai, tik pranešk anksčiau, jei matai, kad nespėsi, – pasakė ji.

Nuo to lengviau savaime nepasidarė. Siuntų mažiau niekas nedavė, klientų lūkesčiai per akcijas irgi nesumažėjo. Bet pradėjau kitaip dėlioti dieną. Nebesivaikau kiekvienos minutės taip, kad paskui pats nebežinau, kuriame rajone esu. Jeigu matau, kad žmogus neatsiliepia, nebestoviu prie namo per ilgai vien iš kaltės jausmo. Iš anksto įsidedu vandens, sumuštinių, atsargines pirštines. Lapkritį rankas permerkia labai greitai, o tada viskas darosi dar lėčiau.

Taip pat nustojau lyginti save su kolega, kuris giriasi išvežiojęs dar daugiau. Jis važinėja kitu rajonu, turi kitokį automobilį, gal mažiau užstringa prie daugiabučių. Gal ir pats dirba greičiau, nežinau. Kurjerio darbe daug kas priklauso ne nuo pastangų, o nuo maršruto smulkmenų. Vieną dieną viskas eina pakenčiamai, kitą užtenka dviejų užstrigusių adresų, ir grafikas išsivaikšto.

Ką man paliko tas įtemptas lapkritis

Dabar prieš Juodąjį penktadienį nebesitikiu, kad didesnis krūvis automatiškai reikš geresnį mėnesį. Stengiuosi žiūrėti paprasčiau: kiek galiu padaryti neperskubėdamas, nesibardamas su žmonėmis ir nerizikuodamas kelyje. Namuose su žmona aiškiau aptariame, kada bus sunkiausios savaitės, kad ji neplanuotų visko tikėdamasi mano pagalbos vakare. Vis tiek būna, kad grįžęs pamatau neplautus indus ir supykstu, nors suprantu, kad ji tą dieną irgi turėjo savo reikalų. Ne visada pavyksta ramiai sureaguoti.

Man padeda keli visai paprasti dalykai:

  • ryte realistiškai įvertinti maršrutą, o ne žadėti sau neįmanomą tempą;
  • nepalikti maisto ir vandens „vėlesniam laikui“, nes to laiko dažniausiai nebūna;
  • iš anksto pranešti, kai matosi, kad diena vėluos;
  • nepriimti kiekvieno piktesnio kliento komentaro kaip asmeninio įžeidimo;
  • namuose pasakyti ne vien kiek siuntų buvo, bet ir kaip iš tikrųjų sekėsi.

Šiemet vėl laukiu to paties įtempto laikotarpio. Vėl krausiu automobilį iki lubų ir, turbūt, vėl keiksiu užstatytus kiemus. Skirtumas tas, kad nebevadinu savęs silpnu, jei po 180 siuntų nebeturiu jėgų kalbėtis. O kaip pasielgtumėte jūs, jei už didesnį uždarbį kasdien tektų atiduoti beveik visą vakarą?

Prenumeruoti

Rytinis laiškas su 5 skaitomiausiais straipsniais

Įvertinkite šį straipsnį:

" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.webp" width="56" height="56" alt="😡" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.webp" width="56" height="56" alt="😕" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.webp" width="56" height="56" alt="😐" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.webp" width="56" height="56" alt="🙂" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.webp" width="56" height="56" alt="😍" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti

Komentarai

Būkite pirmas, kuris pakomentuos

El. paštas neprivalomas ir nebus skelbiamas viešai.

Daugiau šia tema

Visos temos naujienos

Ieškote daugiau?

Atraskite kitus straipsnius