Mama nusipirko šunį, bet jo rytinius pasivaikščiojimus paliko dukrai
6.20 ryto stovėjau prie daugiabučio laiptinės su ne iki galo užtrauktu paltu, o prie kojų tampėsi šlapias mūsų šuo Rikis. Man trisdešimt dveji, gyvenu su vyru ir septynmete dukra Vilniuje, dirbu administracijoje, todėl rytai ir taip būdavo suskaičiuoti minutėmis. Mama Rikiui vardą išrinko tą pačią dieną, kai parsivežė jį iš prieglaudos. Sakė, namuose bus gyviau. Iš pradžių nuoširdžiai džiaugiausi, nes po tėčio mirties ji dažnai likdavo viena savo bute. Tik nesitikėjau, kad po kelių savaičių šuns pavadėlį dažniau laikysiu aš negu ji.
Mama gyvena kitame mūsų rajono name, gal dešimt minučių pėsčiomis, todėl iš šalies tikrai galėjo atrodyti, kad čia nieko tokio. Rytais vesdavau dukrą į mokyklą, paskui lėkdavau į darbą, o mama sakydavo, kad jai sunku anksti keltis: keliai skauda, naktimis prastai miega. Vakare ji su Rikiu išeidavo pati, kartais atsiųsdavo nuotrauką iš kiemo ir parašydavo, kad jis gražiai pasėdėjo prie suoliuko. Bet rytinis ratas, balos, maišeliai, purvini batai koridoriuje ir tas amžinas skubėjimas pamažu tapo mano reikalu. Labiausiai erzino ne pats šuo, o tai, kad pagalba buvo priimta kaip savaime suprantamas dalykas.
Prieglaudoje viskas atrodė daug paprasčiau
Mintis apie šunį mamai kilo žiemą. Kelis kartus pasiskundė, kad vakarai ilgi, televizorius įjungtas vien dėl garso. Aš neprieštaravau, tik pasakiau, kad gyvūnas nėra vien kompanija ant sofos. Ji linktelėjo, sakė vaikščiosianti, pirksianti maistą, jei reikės – vešianti pas veterinarą, o aš galėsiu tik retkarčiais užsukti. Tąkart man pasirodė, kad ji kalba rimtai. Juk ilgus metus augino mūsų šeimos katę ir tikrai ja rūpinosi.
Kai nuvažiavome pasižiūrėti šunų, Rikis buvo nedidelis, rusvas, labai judrus, vis šokinėjo prie grotelių. Mama iškart ėmė su juo šnekėti tuo savu švelniu balsu. Ji pati nupirko guolį, dubenėlius, pavadėlį, kelis žaislus, o aš padėjau viską užnešti į trečią aukštą. Jau tą pirmą dieną Rikis iš džiaugsmo prišlapino prieškambaryje. Mama nusijuokė, paėmė šluostę ir pasakė, kad nieko baisaus.
Pirmos dienos tikrai atrodė neblogai. Mama skambindavo ir pasakodavo, kad išėjo iki parko, sutiko kaimynę, pradėjo sveikintis su žmonėmis, kurių anksčiau net nepažinojo. Po darbo užsukdavau, kartais atnešdavau maisto, nes dukrai labai patiko su Rikiu pažaisti. Atrodė, šuo mamai suteikė ritmo, o man papildomų rūpesčių nebus. Pirmą prašymą išgirdau po kelių savaičių, visai tarp kitko.
Vienas rytinis prašymas virto įpročiu
Vieną pirmadienį mama paskambino man dar geriant kavą virtuvėje. Ant šaldytuvo kabėjo neapmokėtos sąskaitos, dukra ieškojo sportinės aprangos, telefonas jau pypsėjo nuo darbo žinučių. Mama pasakė, kad naktį blogai miegojo ir gal galėčiau šįkart trumpam išvesti Rikį. Nuėjau. Atrodė kvaila atsisakyti dėl vieno karto, ypač girdint, kad ji tikrai pavargusi.
Tas „šįkart“ buvo ir trečiadienį, paskui penktadienį, o vėliau – beveik kiekvieną darbo dieną. Mama pradėdavo pokalbį nuo to, kad Rikis jau laukia prie durų, tarsi vien dėl to turėčiau ateiti. Kartais sakydavo, kad skauda kelį, kartais kad lauke slidu, o kartais tiesiog paklausdavo: „Tu juk vis tiek eini pro šalį?“ Aš sakydavau „gerai“, nes nenorėjau ginčytis prieš darbą. Ir nenorėjau, kad šuo liktų neišvestas dėl mūsų nesusikalbėjimo.
Rikis nebuvo blogas šuo, tik jaunas ir energingas. Sustodavo prie kiekvieno krūmo, traukdavo prie balandžių, o kai lydėdavau dukrą iki mokyklos, mėgindavo pasisveikinti su visais vaikais. Grįždavau purvinais batais, kartais net persiaudavau kojines, nes pavasarį kiemuose buvo šlapia. Vieną rytą vyras pamatė, kaip vėl skubu prie durų, ir ramiai pasakė:
– Tu jau ne padedi mamai. Tu įsirašei į jos dienotvarkę.

Susierzinome ne dėl pavadėlio
Iš pradžių ant vyro supykau. Pasirodė, kad jis per griežtas mamai. Bet po kelių dienų pati pradėjau skaičiuoti, kiek kartų per savaitę keičiu savo planus. Jei turėdavau ankstyvą susitikimą, Rikį vedžiodavo vyras, nors ir jam reikėdavo važiuoti į darbą. Jei dukra kosėdavo ir likdavo namie, šunį trumpam pasiimdavau pas save, nes mama sakydavo nenorinti eiti du kartus. Mūsų bute atsirado dubenėlis vandens, plaukų ant kilimo ir tas pats klausimas vakarais: kas rytoj kelsis anksčiau?
Nemaloniausia buvo tai, kad mama apie viską kalbėjo lyg būtume nusprendę kartu. Nors tokio sprendimo nebuvo. Kartą ji pasakė, kad Rikis mane labai myli ir todėl taip džiaugiasi rytiniais pasivaikščiojimais. Aš atsakiau per aštriai, kad šuo mane myli todėl, jog aš jam duodu pusryčius ir išvedu, kol ji geria arbatą. Mama nutilo. Iškart pasigailėjau tono, bet ir atsiprašyti taip, kad vėl viską prisiimčiau, nenorėjau.
Tą dieną kelias valandas viena kitai nerašėme. Vakare užsukau pasiimti dukros, kuri po mokyklos buvo pas močiutę, ir virtuvėje jautėsi įtampa. Rikis gulėjo po stalu, graužė žaislą, mama dėliojo jo maisto pakelį į spintelę. Tada ji pasakė, kad jai gėda pripažinti, bet ji įsivaizdavo visai kitokį gyvenimą su šunimi: ramesnį, su trumpais pasivaikščiojimais ir daugiau buvimo namuose. Ji norėjo artumo, bet nebuvo įvertinusi kasdienio tempo.
Pradėjome kalbėti ne tada, kai jau buvo patogu
Tą vakarą iš karto nesusitarėme. Aš priminiau, kad buvau perspėjusi dėl rytų, o mama atkirto, kad nesitikėjo taip greitai pavargti ir kad jai sunku prašyti pagalbos kitų žmonių. Dar prisipažino, jog kartais bijo eiti viena, kai Rikis pamato kitą šunį ir staigiai timpteli pavadį. Man buvo apmaudu, kad tai išgirdau tik tada, kai jau kelias savaites gyvenau pagal jos šuns grafiką.
Vis dėlto susėdome ir paprastai aptarėme, kas ką gali padaryti. Mama sutiko kelis rytus per savaitę keltis anksčiau ir eiti trumpesniu, jai patogesniu maršrutu. Aš pasakiau, kad galiu paimti Rikį vieną konkrečią rytą, o ne tada, kai paskambinama paskutinę minutę. Vyras pasiūlė kartais savaitgalį išeiti ilgesniam pasivaikščiojimui su dukra, bet aiškiai pasakė, kad tai nebus jo nuolatinė pareiga.
Mama dar susitarė su kaimyne iš pirmo aukšto, kuri irgi turi šunį ir kartais eina į tą patį kiemą. Ne kasdien jos išeina kartu, bet mamai ramiau, kai šalia yra žmogus, kuris supranta, ką reiškia neramus šuo ant pavadžio. Po kelių savaičių ji nusipirko patogesnius batus ir kitą pavadėlį, kurį jai lengviau laikyti. Kartą pati man pasakė:
– Aš nenoriu, kad tu dėl mano sprendimo pradėtum manęs vengti.
Pagalba turi ribas, net kai kalba eina apie mamą
Dabar Rikis vis dar kartais atsiduria prie mano durų anksti ryte, ypač jei mama prasčiau jaučiasi ar lauke tikrai bjaurus oras. Bet skirtumas tas, kad ji parašo iš anksto ir paklausia, o ne pasako, kad jau „reikia“. Aš irgi išmokau neatsakyti automatiškai, jei turiu susitikimą, serga dukra arba tiesiog nebepavežu visų reikalų. Man prireikė laiko suprasti, kad riba nėra bausmė artimam žmogui.
Jei šeimoje atsiranda augintinis, kuris netikėtai tampa kelių žmonių rūpesčiu, man padėjo keli paprasti dalykai:
- iš anksto pasakyti, kuriomis dienomis ir kuo realiai galite padėti;
- aptarti ne tik malonią augintinio pusę, bet ir rytus, ligas, blogą orą bei nuovargį;
- neatidėlioti pokalbio, kol susikaupia pyktis dėl smulkių kasdienių dalykų;
- ieškoti pagalbos ne vien šeimoje – kartais tinka kaimynai ar žmonės iš to paties kiemo;
- palikti vietos persitarimui, jei pirminis planas akivaizdžiai neveikia.
Mama su Rikiu vis dar mokosi vienas prie kito prisitaikyti, o aš vis dar susierzinu, kai jis prie mano kelnių atneša kiemo purvo. Bet bent jau nebetempiu pavadėlio sukandusi dantis ir nebevaidinu, kad man viskas gerai. O kaip pasielgtumėte jūs, jei artimo žmogaus augintinis tyliai taptų ir jūsų kasdieniu įsipareigojimu?
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


