Po mamos mirties jos butą pusmetį palikome, kaip buvo, ir pas notarą nėjome. Notarė pasakė, kad trijų mėnesių terminas priimti palikimą jau praėjo

Brolis ir sesuo mamos buto virtuvėje rūšiuoja paveldėjimo dokumentus ir raktus
Brolis ir sesuo mamos buto virtuvėje rūšiuoja paveldėjimo dokumentus ir raktus Nuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Ant mamos buto šaldytuvo dar pusmetį kabėjo jos rašytas sąrašas: pienas, vaistai, katinui smėlio. Man 46-eri, gyvenu Kaune su vyru ir paaugle dukra, dirbu buhaltere nedidelėje įmonėje. Kai mama mirė, su broliu susitarėme, kad iš pradžių nieko neliesime: butas užrakintas, sąskaitos sudėtos ant stalo, drabužiai spintoje. Reikėjo susitvarkyti laidotuves, atsigauti, o apie dokumentus galvojome maždaug taip – spėsime.

Mama gyveno viena senos statybos dviejų kambarių bute kitame miesto gale, todėl ten ir anksčiau užsukdavau dažniausiai savaitgaliais. Pirmus mėnesius važiuodavau palaistyti gėlių, ištuštinti pašto dėžutės, pravėdinti kambarių. Žiemą ten vis tiek buvo vėsu, pro langus traukė. Brolis sakė, kad nėra kur skubėti, aš pritariau, nes pati nenorėjau pradėti kalbos, kas bus su butu. Tik paskui supratome, kad toks delsimas nėra vien mūsų šeimos reikalas.

Butas stovėjo tyliai, bet reikalai nesustojo

Iš pradžių atrodė, kad darome, ką reikia. Sumokėjau kelias sąskaitas, likusias ant virtuvės stalo, paskambinau į namo administraciją, kad žinotų, jog butas tuščias. Brolis kelis kartus užsuko pažiūrėti, ar niekur nekapsi, ar vonioje viskas gerai. Abu galvojome, kad taip rūpinamės mamos paliktais reikalais ir nieko nepraleidžiame.

Bet iš tiesų rūpinomės daugiausia buitimi. Man buvo sunku išnešti net seną maistą iš spintelių. Atrodydavo kvaila, bet vis galvodavau: o jeigu mama būtų pasakiusi, kad dar nereikia mesti tos arbatos. Brolis išnešė šiukšles, paskui supyko, kad palikau pilną spintą indų. – Tu viską matai kaip dalijimąsi daiktais, o aš tiesiog dar negaliu to daryti, – pasakiau jam per aštriai.

Jis nutilo. Vėliau pasakė, kad jam irgi nebuvo lengviau, tik jis kitaip viską išgyvena. Jis nervindavosi dėl neatsakytų skambučių, primindavo apie mokesčius, priekaištaudavo, kad retai važiuoju į butą. Gedėjimas pas mus virto atidėliojimu, nors tada nė vienas taip nebūtume pasakę. Mums atrodė, kad viskas sustoję, bet sąskaitos ir kiti reikalai niekur nedingo.

Vienas skambutis sugadino mūsų ramų planą

Maždaug po pusmečio paskambino pusseserė ir paklausė, ar jau buvome pas notarą. Pasakiau, kad ne, nes su broliu neskubame, buto neparduodame. Ji truputį patylėjo ir pasakė, kad gal vertėtų bent pasidomėti, nes tokie dalykai gali turėti terminus. Iš pradžių net supykau. Atrodė, kad ji kišasi ne į savo reikalus.

Tą vakarą grįžau namo pavargusi, koridoriuje nusiaviau purvinus batus ir ilgai neatidėjau telefono į šalį. Parašiau broliui, kad reikia susisiekti su notare. Jis atrašė beveik iškart: – Rytoj paskambinsiu. Pats apie tai galvojau. Tada ir supratau, kad abu tiesiog laukėme, kol kitas pirmas pradės tą nemalonią kalbą.

Pas notarę užsirašėme po kelių dienų. Nusivežėme, ką radome: asmens dokumentus, mamos popierius, dalį sąskaitų. Ko trūko, klausėme vietoje. Notarė kalbėjo ramiai, be priekaištų, bet pasakė, kad įprastas terminas kreiptis dėl palikimo priėmimo jau praėjęs. Man nuo tos frazės pasidarė labai nejauku. Lyg būtume apleidę ne popierius, o mamą.

Už pavėlavimo slėpėsi ne vien mūsų nerūpestingumas

Notarė neklausinėjo, kodėl delsėme, tik paaiškino, kad vien važinėti į butą ir apmokėti kai kurias išlaidas dar nereiškia, jog visi formalumai savaime susitvarkys. Sakė, kad reikia pasižiūrėti mūsų konkrečią situaciją, surinkti, kas reikalinga, ir pasiaiškinti, kokie būtų tolesni žingsniai. Išėjome tylūs. Prieš tai automobilyje brolis kalbėjo be sustojimo, o prie lifto tik pasakė: – Būtume atėję bent kartą anksčiau.

Man labiausiai kliuvo tai, kad darbe esu įpratusi viską susirašyti. Žinau, kada pateikti ataskaitas, kada apmokėti sąskaitas, net dukros odontologo laiką turiu kalendoriuje. O kai reikėjo rūpintis tuo, kas susiję su mama, elgiausi taip, lyg užtektų užrakinti duris ir palikti viską rytdienai. Liūdesys neatleidžia nuo reikalų, kurių nežinai ar nenori matyti, nors tuo metu tai suprasti buvo tikrai skaudu.

Su broliu pradėjome kalbėtis konkrečiau. Jis norėjo butą sutvarkyti ir paskui spręsti, ką su juo daryti, o aš dar norėjau, kad bent kurį laiką viskas liktų ramybėje. Vis dėlto sutarėme, kad negalime vienas kitam trukdyti savo tylėjimu. Dokumentus sudėjome į vieną segtuvą, užsirašėme, ką dar reikia išsiaiškinti, pasidalijome, kas kam skambins ir ko klaus.

Tvarkydami popierius, pirmą kartą nustojome ginčytis dėl smulkmenų

Po to bute pasidarė kitaip, nors iš esmės jis liko toks pats. Išnešėme sugedusį maistą, išplovėme šaldytuvą, perrinkome senus laikraščius, patikrinome, ar langai gerai užsidaro. Ant virtuvės stalo nebeliko krūvos vokų, kurių niekas nenorėjo atplėšti. Nuo to nepasidarė lengva, bet bent jau nebeatrodė, kad viskas kaupiasi vien dėl mūsų neveikimo.

Brolis mamos užrašų knygelėje rado pasižymėtus kai kuriuos mokėjimus ir iškart puolė aiškintis, ar ko nors nepraleidome. Aš jį sustabdžiau, nes jis jau buvo įsitempęs, kalbėjo pakeltu tonu. – Po vieną dalyką. Nes vėl susipyksime, – pasakiau. Šįkart jis nesiginčijo.

Supratome ir tai, kad nereikia apsimesti, jog abu vienodai suprantame dokumentus ar vienodai norime spręsti dėl buto. Brolis labiau linkęs skambinti, klausti, stumti reikalus pirmyn, o aš geriau susidedu informaciją ir nepamirštu smulkmenų. Kai nustojome vienas kitą kaltinti, tie skirtumai net padėjo. Ne viską išsprendėme greitai, bet bent jau nustojome nuo sprendimų bėgti.

Po mamos liko ne tik butas, bet ir pamoka mums abiem

Dabar bute jau nebe taip, kaip buvo tą pirmą pusmetį. Dalį daiktų sutvarkėme, dalį palikome vėlesniam laikui, nes ne dėl kiekvieno galime apsispręsti nesusiginčiję. Toliau aiškinamės tai, ką reikia, pagal gautą informaciją ir tai, ko dar nežinome. Nenorime vėl manyti, kad viskas kažkaip susitvarkys savaime. Man ši patirtis parodė, kad po netekties reikia leisti sau gedėti, bet kartu verta kuo anksčiau bent paklausti, kokie praktiniai žingsniai laukia.

Jeigu šeimoje nutinka panaši situacija, man atrodo, padeda keli paprasti dalykai:

  • nepalikti visų pokalbių apie dokumentus vienam šeimos nariui;
  • užsirašyti, ką jau padarėte ir ko dar nežinote;
  • kuo greičiau pasitarti su žmogumi, kuris tokius reikalus išmano;
  • atskirti daiktų tvarkymą nuo sprendimų, kuriems reikia daugiau informacijos;
  • nepriekaištauti artimiesiems vien už tai, kad jie gedi kitaip.

Vis dar nesutariame, ką daryti su mamos virtuvės stalu: brolis sako, kad jis tik užima vietą, o man atrodo, kad jis gali dar palaukti. Gal kada nors ir dėl jo susitarsime. Dabar svarbiau, kad nebebijome pasakyti, kai kažko nežinome ar nespėjame. O kaip pasielgtumėte jūs, jei po artimo žmogaus mirties darbai ir sprendimai užgultų tada, kai jiems mažiausiai turite jėgų?

Prenumeruoti

Rytinis laiškas su 5 skaitomiausiais straipsniais

Įvertinkite šį straipsnį:

" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.webp" width="56" height="56" alt="😡" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.webp" width="56" height="56" alt="😕" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.webp" width="56" height="56" alt="😐" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.webp" width="56" height="56" alt="🙂" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.webp" width="56" height="56" alt="😍" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti

Komentarai

Būkite pirmas, kuris pakomentuos

El. paštas neprivalomas ir nebus skelbiamas viešai.

Daugiau šia tema

Visos temos naujienos

Ieškote daugiau?

Atraskite kitus straipsnius