Savaitę slidinėti Austrijoje planavome už 1 500 eurų. Kai pridėjome slidžių nuomą, keltuvų bilietus ir parkavimą, išėjo 2 700

Šeima apartamentuose prie stalo skaičiuoja kelionės išlaidas tarp slidinėjimo įrangos
Šeima apartamentuose prie stalo skaičiuoja kelionės išlaidas tarp slidinėjimo įrangos Nuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Pirmą vakarą telefone susirašiau: „Austrija – iki 1 500“. Man 39-eri, dirbu sandėlio pamainos vadovu Kaune, žmona Rūta – darželyje, auginame du vaikus: vienuolikmetį Luką ir aštuonerių Emiliją. Slidinėti visi norėjome seniai, tik iki tol apsiribodavome viena diena Lietuvoje, jei būdavo sniego ir netekdavo pusdienio prastovėti eilėse. Nutarėme, kad kartą per kelerius metus galim susiorganizuoti savaitę Austrijoje. Tie 1 500 eurų mums atrodė nemaži pinigai, bet dar pakeliami: nakvynė, kelias, maistas ir bent keli smagesni dalykai vaikams.

Prabangos neplanavome. Važiuoti savo automobiliu, gyventi nedideliame apartamente, daug gamintis patiems. Skelbime buvo virtuvėlė, du kambariai ir parašyta, kad iki trasų važiuoja autobusas. Rūta iškart sakė, kad reikia pasilikti rezervą, bet aš numojau ranka: juk neisime kasdien į restoranus, suvenyrų irgi nepirksime. Vakarais, kai vaikai jau miegodavo, sėdėdavau su telefonu ir dėliodavau kainas. Didžiausia mano klaida buvo ne tai, kad kažko nežinojau, o kad į kelionės biudžetą įrašiau tik tai, ką norėjau matyti.

Skelbimo kaina atrodė aiški, kol nepradėjome dėlioti smulkmenų

Pats apartamentas septynioms naktims tilpo į planą, nes rinkomės ne patį populiariausią kurortą ir ne viešbutį prie trasos. Pridėjau kurą pirmyn atgal, kelių mokesčius, maistą iš Lietuvos ir kelis apsipirkimus vietoje. Dar pasilikau šiek tiek pietums kalnuose – nenorėjau vaikams visą laiką siūlyti vien sumuštinių. Atrodė, kad viską apgalvojau. Net pasitikrinau, ar turime langų skysčio ir ar automobilyje yra grandinės.

Tada Rūta paklausė, ar vaikai apskritai turi tinkamus batus ir kelnes. Striukes namuose turėjome neblogas, šalmus buvome pasiskolinę iš mano brolio, bet su kita įranga buvo prasčiau. Mano senos slidinėjimo pirštinės buvo prakiurusios ties nykščiu, Luko kelnės per trumpos, Emilijai reikėjo akinių – ankstesni tiko nebent ant mažos kalvos. Bandėme šituos pirkinius vadinti ne kelionės išlaidomis, nes daiktai liks ir vėliau. Bet pinigai vis tiek išėjo iš tos pačios sąskaitos.

Didžiausias netikėtumas buvo slidžių nuoma keturiems. Iš pradžių buvau įsitikinęs, kad galime vežtis savo slides iš Lietuvos, bet pasikalbėjęs su pažįstamu supratau, kiek vietos automobilyje užimtų slidės, batai ir visas kitas turtas. Be to, mūsų seni batai ne visiems tiko, o vaikų pėdos per porą metų gerokai paaugo. Nuomą užsakėme iš anksto, kad paskui nereikėtų lakstyti vietoje. Tada pirmą kartą garsiai pasakiau: mūsų planas pradėjo braškėti ne kalnuose, o prie kompiuterio.

Brangiausia pasirodė ne nakvynė, o teisė patekti ant trasos

Keltuvų bilietus vis atidėliojome, nes maniau, kad nusipirksime vietoje ir nereikės iš anksto prisirišti prie datų. Bet pradėję žiūrėti supratome, kad savaitė trasose šeimai sudaro labai didelę visos kelionės dalį. Rūta tyliai sėdėjo prie stalo, o aš kelis kartus perskaičiavau, ar tikrai visiems reikia pilnų dienų. Vaikai, aišku, nugirdo ir iškart sunerimo, kad gal slidinėsime tik dvi dienas.

– Mes galim vieną dieną tiesiog pabūti bute, – pasiūlė Lukas, nors iš veido buvo aišku, kad taip sako dėl mūsų.

Man buvo nemalonu tai girdėti. Kelionę planavome tam, kad vaikai pagaliau normaliai paslidinėtų, o ne kad sėdėtų svetimame apartamente prie planšetės. Vis dėlto reikėjo pripažinti, kad bilietai, nuoma ir būtina apranga bendrą sumą jau stipriai pakėlė. Iš pradžių pykau ant savęs, paskui ant tų kainų, nors niekas mūsų neapgavo. Tiesiog per anksti apsidžiaugėme pirmu skaičiumi.

Dar išlindo parkavimas. Prie apartamentų buvo viena vieta automobiliui, bet iki trasų kelias dienas važiavome patys, nes autobuso grafikas su vaikais ir įranga pasirodė nepatogus. Parkavimo kainų iš pradžių normaliai net neįvertinau – internete jos buvo surašytos tarp kitų sąlygų, o kai kur reikėjo gerai paieškoti. Kai kelionės metu skaičiavome, kiek jau išleidome, paaiškėjo, kad ir tokia smulkmena per savaitę susideda. Galiausiai mūsų skaičiuoklėje atsirado suma, kurios pradžioje tikrai neplanavome: beveik 2 700 eurų.

Prie vairo susipykome ne dėl kalnų, o dėl sumuštinių

Iki Austrijos važiavome ilgai: stojome degalinėse, vaikai vis klausė, kada pagaliau pamatysime kalnus. Iš pradžių laikėmės plano pakeliui pirkti kuo mažiau. Kavą pylėmės į termosą, turėjome kotletų dėžutę, duonos, obuolių, net supjaustytų agurkų. Trečią kartą traukiant tą pačią dėžutę Rūta pasakė, kad jai jau gėda prieš vaikus. Aš, pavargęs po kelių valandų prie vairo, atrėžiau ne taip, kaip reikėjo.

– Jeigu būtume viską pirkę pakelėje, dabar galėtume namuose slidinėti nuo skalbinių kalno, – pasakiau.

Rūta nutilo, o man iškart pasidarė aišku, kad čia ne apie kotletus. Ji ir taip daugiausia rūpinosi sąrašais, vaikų drabužiais, maistu, visokiais vaistinės reikalais. Aš buvau tas, kuris garsiai žadėjo, kad „tikrai tilpsime į biudžetą“, todėl mano pašaipa skambėjo kvailai. Vakare apartamente atsiprašiau. Ji pasakė, kad ne tiek pyksta dėl išlaidų, kiek dėl to, kad kiekvieną papildomą eurą pradėjome priimti kaip asmeninę nesėkmę.

Tą savaitę vis tiek radome būdų nesijausti, kad vien taupome. Pusryčius valgėme namuose, į trasą nešėmės arbatą ir užkandžius, o šilto maisto kalnuose nusipirkome tik kelis kartus. Vieną vakarą vaikai prašė eiti vakarieniauti į miestelį, bet vietoje to nusipirkome picų išsinešti ir valgėme apartamente, kol prie radiatoriaus džiūvo šlapios kojinės. Nieko ypatingo, bet vaikams patiko. Svarbiausia, kad taupymas nustojo būti bausme, kai nustojome vienas kitą dėl jo kaltinti.

Grįžę namo pirmiausia susėdome ne prie nuotraukų, o prie užrašų

Po kelionės telefone prie 1 500 eurų įrašiau ir kitą skaičių – 2 700. Iš pradžių norėjosi tą užrašą tiesiog ištrinti, nes buvo gėda taip prašauti. Paskui su Rūta susėdome ir ramiai pasižiūrėjome, kur pinigai išėjo. Nebuvo vieno absurdiško pirkinio, kurį galėtume apkaltinti. Brangus buvo pats kelionės pagrindas: trasos, įranga, kelias, automobilis ir maistas keturiems.

Vaikams kelionė liko visai kitokia nei mums. Jie pasakojo apie pirmą nusileidimą, kai Lukas nepargriuvo trasos viduryje, apie Emilijos pamestą pirštinę ir sniegą, kuris jiems pasirodė „tikras, ne kaip pas mus“. Jiems nerūpėjo, kiek kainavo parkavimas ar kodėl mes prie stalo kelis kartus nutilome. Dėl to nesigailiu, kad važiavome. Tik kitą kartą tikrai nepradėsiu nuo gražiausios skelbimo kainos.

Dabar planuodami šeimos išvyką laikomės kelių paprastų dalykų:

  • atskirai susirašome ne tik nakvynę ir kelią, bet ir įrangą, bilietus, automobilio išlaidas bei kasdienį maistą;
  • paliekame vietos nenumatytiems dalykams, nes su vaikais jų visada atsiranda;
  • iš anksto nutariame, kur taupysime, o kur nenorime sau gadinti atostogų;
  • nevadiname vienas kito išlaidūnu, jei planas pasirodo per optimistiškas;
  • po kelionės pasižiūrime į išlaidas be noro surasti kaltąjį.

Vis dar nesame nusprendę, ar kitą žiemą vėl važiuosime į užsienį, ar rinksime trumpesnę išvyką arčiau namų. Tačiau bent jau žinau, kad tikras kelionės biudžetas prasideda ten, kur baigiasi reklaminė kaina. O kaip jūs planuojate atostogas, kad paskutinės išlaidos netaptų didžiausiu netikėtumu?

Prenumeruoti

Rytinis laiškas su 5 skaitomiausiais straipsniais

Įvertinkite šį straipsnį:

" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.webp" width="56" height="56" alt="😡" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.webp" width="56" height="56" alt="😕" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.webp" width="56" height="56" alt="😐" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.webp" width="56" height="56" alt="🙂" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.webp" width="56" height="56" alt="😍" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti

Komentarai

Būkite pirmas, kuris pakomentuos

El. paštas neprivalomas ir nebus skelbiamas viešai.

Daugiau šia tema

Visos temos naujienos

Ieškote daugiau?

Atraskite kitus straipsnius