Internetu užsisakiau striukę už 18 eurų iš Kinijos. Kad paštas ją atiduotų, teko sumokėti PVM ir dar 10 eurų už muitinės formalumus
Telefoną laikiau vienoje rankoje, kitoje jau buvau suspaudęs banko kortelę, kai ekrane pamačiau pranešimą, kad mano siunta sulaikyta ir reikia atlikti papildomus veiksmus. Man 36-eri, gyvenu Kaune su žmona ir aštuonmečiu sūnumi, dirbu sandėlyje, todėl drabužius dažniausiai perku tik tada, kai tikrai prireikia. Rudeniui norėjau paprastos lengvos striukės darbui ir savaitgaliams – tokios, kurios nebūtų gaila ištepti nešant dėžes ar važiuojant į sodą. Lietuviškose parduotuvėse kainos tuo metu pasirodė per didelės, o internete radau variantą už 18 eurų. Nuotraukose ji atrodė padoriai: tamsiai mėlyna, su gobtuvu, kišenėmis, žadėta, kad neperpučiama.
Užsakydamas galvojau paprastai: palauksiu kelias savaites, gausiu nebrangų daiktą ir tiek. Pardavėjo puslapyje buvo daug smulkių raidžių angliškai, visko neskaičiau. Kaip ir daug kas, pasižiūrėjau į sumą prie apmokėjimo ir maniau, kad ji galutinė. Siuntą sekiau beveik kas vakarą, ypač kai atvėso ir sena mano striukė pradėjo leisti vėją pro užtrauktuką. Žmona dar pasišaipė, kad jau planuoju nešioti daiktą, kurio net neturiu. Man tada atrodė, kad blogiausiu atveju ji bus plonesnė, nei matėsi nuotraukose.
Žinutė telefone sugadino visą pigumo jausmą
Vieną rytą eidamas į darbą per šlapią kiemą pajutau, kad telefonas kišenėje beveik ledinis. Autobuse atsidariau pranešimą ir iš pradžių normaliai nesupratau, ko iš manęs nori. Buvo parašyta, kad reikia pateikti informaciją apie siuntos vertę ir apmokėjimą, o paskui gali tekti sumokėti susidariusias įmokas. Dėl striukės už 18 eurų to tikrai nesitikėjau.
Vakare prisėdau prie virtuvės stalo. Ant šaldytuvo kabėjo elektros sąskaita, šalia – sūnaus būrelio lapelis, kompiuteris ilgai krovėsi. Bandžiau rasti užsakymo patvirtinimą, ekrano nuotrauką, banko išrašą. Pats ant savęs supykau, nes dalį laiškų buvau ištrynęs – atrodė, kam jie dar reikalingi. Parduotuvės puslapyje užsakymą radau, tik reikėjo pasikapstyti po meniu, kol ištraukiau aiškesnę informaciją.
Žmona paklausė, ko taip tyliai keikiuosi prie kompiuterio. Pasakiau, kad, panašu, už striukę reikės pakloti daugiau, nei planavau. Ji tik gūžtelėjo pečiais: – Tai gal neimk, jei jau nebeapsimoka. Mane labiausiai užkabino ne pats mokėjimas. Buvau įsitikinęs, kad galutinę kainą jau žinau.
Prie užsakymo kainos prisidėjo tai, ko nebuvau skaičiavęs
Sutvarkęs prašytą informaciją gavau pranešimą apie mokėtiną PVM ir papildomą mokestį už siuntos formalumų tvarkymą. Tie 10 eurų už formalumus man pasirodė absurdiški, nes striukė juk nebuvo nei didelė, nei brangi. Aišku, dėl to nebūtume likę be maisto ar nesumokėję sąskaitų, bet užkliuvo principas. Iš pigaus pirkinio gavosi daiktas, kurio kainą jau galėjau lyginti su išpardavimų lentynomis prekybos centre.
Kelioms minutėms net pagalvojau siuntos neatsiimti. Atrodė, kad taip tarsi nubaudžiau pardavėją ar visą tą sistemą, nors realiai greičiausiai būčiau tik likęs be striukės ir be jau sumokėtų pinigų. Paskambinau pažįstamam, kuris dažnai perka įvairias smulkmenas iš užsienio. Jis pasakė, kad visada pasižiūri, iš kur prekė iš tikrųjų siunčiama, ir prieš užsakydamas pasitikrina, ar prie kainos dar gali prisidėti mokesčiai.
– Pigi prekė kartais išeina brangiausia, kai jos dar net rankose neturi, – pasakė jis. Man tada tai nuskambėjo kaip pamokymas, tai numykiau, kad pats žinau. Bet nelabai žinojau. Arba tiesiog nenorėjau gilintis. Matom didelę ryškią kainą, o visa kita paliekam vėlesniam sau.
Laukiau siuntos jau visai kitomis mintimis
Sumokėjęs jau nebedžiūgavau, kad netrukus turėsiu naują striukę. Sekimo lange siunta kelias dienas beveik nejudėjo, o kiekvieną kartą pamatęs pranešimą tikėjausi, kad jau galėsiu ją pasiimti. Darbe kolega paklausė, kodėl vis žiūriu į telefoną, ir aš papasakojau visą istoriją. Jis nusijuokė, kad už tiek nervų būčiau galėjęs ramiai nueiti į parduotuvę ir pasimatuoti tris striukes.
Galiausiai gavau žinutę, kad siunta laukia atsiėmimo. Tą vakarą palijo, prie pašto skyriaus buvo prinešta smėlio, žmonės ant grindų palikę purvinų dryžių. Prieš mane stovėjo moteris su keliais siuntiniais, paskui vyras, kuris ilgai telefone ieškojo dokumento. Aš laikiau savo asmens dokumentą rankoje ir jaučiau kvailą nekantrumą. Lyg laukčiau ne striukės, o kažko labai rimto.
Gavęs ploną suspaustą paketą iškart supratau, kad storos rudeninės striukės iš jo nebus. Namuose atplėšiau pakuotę virtuvėje, kol žmona pjaustė daržoves vakarienei. Striukė nebuvo visai tragiška: spalva panaši, užtrauktukas veikė, dydis daugmaž tiko. Bet medžiaga plonesnė, rankovės kiek per ilgos, o gobtuvas atrodė taip, lyg jo niekas prieš siuvant nebūtų pasimatavęs.
Striukę nešiojau, bet taupymu jos nebevadinau
Pirmą kartą ją apsivilkau eidamas į parduotuvę ir po dešimties minučių pajutau vėją per pečius. Po apačia užsidėjau storesnį megztinį, todėl trumpiems išėjimams ji vis tiek tiko. Į darbą jos nedėvėjau, nes sandėlyje dažnai tenka išeiti į lauką, o rytais būna žvarbu. Ji liko striukė iki parduotuvės, į sūnaus treniruotę ar savaitgalį prie automobilio.
Labiausiai erzino ne pati kokybė, o mano noras sutaupyti vien nuo kainos etiketės. Jei būčiau iš karto įvertinęs visą galimą kainą, laukimą ir riziką dėl dydžio, gal būčiau rinkęsis kitaip. Žmona, pamačiusi, kaip raukausi prie veidrodžio, pasakė: – Na, bent jau dabar turi striukę, apie kurią galėsi pasakoti. Tąkart nusijuokiau, nes ginčytis nebebuvo dėl ko.
Po poros savaičių prekybos centre radau panašaus tipo striukę išpardavimo skyriuje. Ji kainavo daugiau nei tie pradiniai 18 eurų, bet mažiau, nei man galiausiai atsiėjo užsakymas su visais papildymais. Galėjau ją pasimatuoti, pakelti rankas, patikrinti kišenes ir iškart suprasti, ar medžiaga man tinka. Nebūtinai ji būtų buvusi tobula, bet bent jau būčiau žinojęs, ką perku.
Po šio užsakymo tikrinu ne tik skaičių prie prekės
Dabar nesakau, kad iš užsienio nieko nebeužsisakysiu. Kartais ten tikrai galima rasti smulkmenų, kurių čia sunku gauti, ir ne kiekvienas pirkinys baigiasi kaip mano striukė. Bet sau įsivedžiau paprastą taisyklę: prie prekės kainos mintyse pridedu ne tik pinigus, bet ir laukimą bei galimus nesklandumus. Jei daikto reikia greitai arba jį būtina pasimatuoti, nebeapsimetu, kad pigus užsakymas bus tas pats, kas pirkinys parduotuvėje.
Man padeda keli visai žemiški dalykai:
- prieš apmokėdamas pasižiūriu, iš kur realiai siunčiama prekė, o ne vien į pardavėjo pavadinimą;
- išsaugau užsakymo patvirtinimą ir apmokėjimo informaciją, kol daiktą gaunu;
- perskaitau ne vien geriausius atsiliepimus, bet ir tuos, kuriuose kalbama apie dydį, medžiagą bei pristatymą;
- pagalvoju, ar tokį daiktą galėčiau panaudoti, jei jis būtų prastesnis, nei tikėjausi;
- neužsisakau vien todėl, kad kaina atrodo juokingai maža.
Striukė iki šiol kabo prieškambaryje, tik jos gobtuvo beveik nenaudoju, nes vėjas jį nusuka į šoną. Čia ne didelė drama ir ne kažkokia baisi klaida, bet man ji priminė, kad galutinė pirkinio vertė ne visada telpa į pirmą matytą kainą. O kaip pasielgtumėte jūs: sumokėtumėte papildomai ir atsiimtumėte tokią siuntą ar paliktumėte ją neatsiimtą?
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


