Prieš dešimt metų kaimynas leido prie jo tvoros pasistatyti malkinę. Jis sklypą pardavė, o naujasis savininkas pareikalavo ją nugriauti per mėnesį
Žinutę gavau antradienį, grįžęs po darbo. Kieme nuo batų gramdžiau pridžiūvusį purvą ir galvojau tik apie vakarienę. Man 46-eri, su žmona Rasa gyvename nedideliame name prie Kauno, užauginome du jau beveik savarankiškus vaikus, o aš pamainomis dirbu sandėlyje. Prie galinės tvoros dešimt metų stovi mano malkinė: paprasta, apkaltomis lentomis, su skardiniu stogu ir dviem rietuvėmis malkų žiemai. Per tiek laiko ji niekam neužkliuvo, tai ir buvau prie jos pripratęs.
Parašė naujasis už tvoros esančio sklypo savininkas. Paprašė per mėnesį malkinę išardyti, nes ji stovi per arti ribos ir trukdo jo planams. Iš pradžių pagalvojau, kad čia koks nesusipratimas. Ankstesnis kaimynas Antanas pats buvo pasakęs, jog galiu statyti ten, kur patogiau. Tada abu stovėjome prie tvoros su ruletėmis: jis rūkė, aš laikiau kuoliuką ir sakiau, kad nenoriu užtverti praėjimo. Atrodė, ramiai pasikalbėsim ir viskas išsispręs.
Vieta, kuri dešimtmetį atrodė savaime suprantama
Malkinę pastačiau, kai senoji būdelė prie namo pradėjo leisti vandenį, o malkas tekdavo dengti nutrinta reklamine plėvele. Antanas tuo metu gyveno vienas, jo sklypo galas buvo apaugęs žole, ten mėtėsi vamzdžiai, stovėjo seno komposto dėžės karkasas. Jis pasakė, kad galiu glaustis prie tvoros, tik neperlipčiau į jo pusę ir palikčiau vietos prieiti. Man tai buvo paprastas kaimyniškas susitarimas. Į popierius tada nė vienam neatėjo į galvą žiūrėti.
Per tuos metus malkinė tiesiog tapo kiemo dalimi. Rudenį ten sukraudavau beržines malkas, pavasarį numesdavau grėblį, sniego kastuvą ir seną karutį, kuriam vis neprisiruošiu pakeisti rato. Antanas kartais užsukdavo pasiskolinti kirvio ar paprašydavo kelių sausų pagalių kepsninei. Mums abiem atrodė, kad žodinio susitarimo tarp normalių kaimynų užtenka.
Kai jis pradėjo kalbėti apie sklypo pardavimą, net nepagalvojau paklausti, ką naujam žmogui reikš ta malkinė. Tuo metu dukra kraustėsi į nuomojamą butą, namuose reikėjo keisti skalbyklę, buvo kitų rūpesčių. Antanas tik pasakė, kad pirkėjas jaunas, tvarkysis, gal statysis namą. Palinkėjau jam gero pardavimo, ir tiek.
Pirmas pokalbis baigėsi ne taip ramiai, kaip tikėjausi
Naująjį savininką pamačiau šeštadienį. Jis buvo atvažiavęs su tėvu, abu vaikščiojo po sklypą su matavimo juosta, prie vartų stovėjo automobilis su cementu aptaškytais kilimėliais. Priėjau pasisveikinti, pasakiau savo vardą ir priminiau, kad malkinė stovi jau seniai, su ankstesnio savininko žinia. Jis išklausė mandagiai, bet atsakė gana sausai: „Suprantu, bet aš pirkau savo sklypą ne tam, kad prie jo būtų svetimas statinys.“
Tą akimirką supykau labiau, negu reikėjo. Pasakiau, kad jis dar nė nepradėjo čia gyventi, o jau nurodinėja, kas mano kieme turi stovėti. Jis atkirto, kad malkinė trukdo jam planuoti tvorą ir pravažiavimą, o aš leptelėjau, kad dešimt metų niekam netrukdė. Toliau jau kalbėjom ne tiek apie pačią malkinę, kiek iš principo.
Grįžęs garsiau uždariau vartelius, ir Rasa iškart paklausė, kas atsitiko. Pasakiau, kad naujasis kaimynas reikalauja per mėnesį išgriauti pusę mano kiemo. Ji priminė, kad malkinė nėra pusė kiemo ir kad gal nereikia susipykti pirmą dieną, bet man tada atrodė, jog ji nesupranta. Vakare ant šaldytuvo kabėjo elektros sąskaita, šalia buvo darbų sąrašas, o man galvoje sukosi tik viena mintis: kur dėsime tas malkas.
Už griežto reikalavimo slėpėsi jo paties planai
Po poros dienų nusiraminau ir parašiau jam, kad norėčiau dar kartą pasikalbėti be pykčio. Susitikome po darbo, jau temo. Jis atsinešė sklypo planą ir parodė, kur nori susitvarkyti privažiavimą iki vietos automobiliui. Malkinė nebuvo jo sklype, bet stovėjo taip arti tvoros, kad, jo žodžiais, būtų sunku prie jos prieiti, ką nors taisyti ar vėliau keisti pačią tvorą.
Jis atvirai pasakė norintis viską susitvarkyti nuo pradžių ir nenorintis perimti senų žodinių susitarimų. Man tai, aišku, nepatiko, bet supratau, kad jis ne dėl sportinio intereso kabinėjasi prie mano lentų. Nusipirko tuščią sklypą, taupė statyboms, turi savo planą. Pasakiau, kad mėnuo man per trumpas: su broliu galėčiau ardyti tik savaitgaliais, o naują vietą dar reikia paruošti.
Jis kiek pagalvojo ir pasakė: – Man svarbiausia, kad čia neliktų dar metams. Tada jau buvo galima kalbėtis. Sutarėme, kad malkas išnešiosiu iki šalčių, o pačią konstrukciją išardysiu, kai pasitaikys sausas savaitgalis. Viduje vis tiek jaučiausi nuskriaustas, bet nebegalėjau apsimesti, kad svarbus tik mano patogumas.
Malkos pasirodė sunkesnės už principus
Didžiausia bėda buvo ne lentos, o pilna malkinė. Priekyje gulėjo sausos malkos šiai žiemai, gale – dar drėgnesnės, kurias pavasarį buvau nusipirkęs pigiau ir vis žadėjau normaliai perrinkti. Už namo turėjome siaurą kampą, bet ten augo Rasos serbentai, o ji nenorėjo jų užversti. Aš burbėjau, kad dėl kelių krūmų dabar viską tampysime po du kartus, ir dėl to susipykome jau tarpusavyje.
Kitą savaitgalį atvažiavo sūnus, nors buvo suplanavęs eiti į krepšinio varžybas su draugais. Jis pasakė, kad galėjau anksčiau pagalvoti, jog senas žodinis leidimas nesitęs amžinai. Nemalonu tai girdėti iš savo vaiko, bet jis nebuvo neteisus. Trys vyrai pusę dienos nešiojome malkas į kiemo šoną, o vakare rankos buvo juodos nuo žievės ir dulkių.
Rasa pasiūlė dalį laikinai sukrauti po tentu prie terasos, nors man tas vaizdas labai nepatiko. Galiausiai taip ir padarėme, nes kitos vietos nebuvo. Kaimynas iš kitos pusės paskolino kelis tvirtesnius padėklus, kad apatinės malkos negulėtų ant šlapios žemės. Be jokių ilgų kalbų atnešė ir padėjo prie tvoros. Tąkart man to užteko.
Likusi lenta primena ne vien apie prarastą patogumą
Malkinę išardėme per du šeštadienius. Skarda dar buvo visai gera, kelias lentas pasilikau, gal kada nors pravers įrankių dėžei ar kokiam pataisymui. Naują stoginę planuojame statyti arčiau namo, tik mažesnę. Kur tiksliai – dar nesame galutinai nusprendę. Kol kas malkos tebestovi po tentu, o po stipresnio lietaus vis apeinu pažiūrėti, ar vanduo neprabėgo pro kraštą.
Su naujuoju kaimynu dabar pasisveikiname normaliai. Vieną kartą jis padėjo man pakelti nukritusį tvoros skydą, o aš jam paskolinau ilgintuvą, kai sklype reikėjo pasijungti įrankį. Draugais netapome ir turbūt netapsime. Užtenka, kad dabar abu aiškiau pasakome, ko norime, o ne laikome savaime suprantamu tai, kas kitam gali visai nebūti aišku.
Iš šitos istorijos pasiėmiau paprastą dalyką: kaimyniškas pasitikėjimas geras, bet patogius susitarimus verta kartais peržiūrėti, ypač kai keičiasi žmonės ar jų planai. Dar iki galo neišsprendžiau, kur laikysiu malkas kitą rudenį, nes naujai stoginei vis trūksta laiko, pinigų ir noro po darbo imtis dar vieno projekto. Bet bent jau nebesinešioju to pykčio, kuris pirmą vakarą atrodė visai pagrįstas. O kaip pasielgtumėte jūs, jei dešimt metų buvęs ramus kaimynų susitarimas staiga nebegaliotų?
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


