Nusipirkau „sausų“ malkų visai žiemai, bet užkūrus krosnį kambarys paskendo dūmuose: pardavėjas turėjo vieną atsakymą

Kai vairuotojas išvertė malkas į kiemą, lengviau atsikvėpiau. Dar viena žiema paruošta. Beliko savaitgalį viską sukrauti po stogine, uždengti nuo lietaus ir ramiai laukti šalčių.

Gyvenu nedideliame name viena. Vasarą man čia smagu – daržas, gėlės po langu, vakarais galima atsisėsti kieme. Bet artėjant lapkričiui atsiranda rūpesčių, kuriuos anksčiau pasidalydavome su vyru. Jis pasirūpindavo malkomis, aš pasirūpindavau, kad po darbo ant stalo būtų vakarienė.

Po jo mirties visko mokausi iš naujo. Net tokių dalykų, kurie atrodė paprasti, kai juos darydavo kitas žmogus.

Šiemet malkas užsisakiau pagal skelbimą. Pardavėjas telefonu patikino, kad jos sausos, beržinės, tinkamos kūrenti iš karto. Paklausiau du kartus, nes puikiai žinau, ką reiškia parsivežti šlapios medienos: gali krauti į krosnį kiek nori, o namuose vis tiek vėsu.

– Ponia, sausos. Žmonės ima ir nesiskundžia, – užtikrino vyras.

Už šešis kubinius metrus malkų sumokėjau 540 eurų. Dar 25 eurus kainavo atvežimas. Suma man nemaža, bet pagalvojau, kad geriau iš karto pasirūpinti visu sezonu, nei sausį ieškoti, kas atveš bent kelis maišus.

Pardavėjas patikino: galima kūrenti iš karto

Atvežtas malkas apžiūrėjau. Kai kurios atrodė šviesios, ant kitų galų matėsi įtrūkimų. Tiesa, paėmusi kelias nustebau, kokios sunkios, bet nuraminau save: beržas juk tankus medis. Be to, vairuotojas laukė parašo ir sakė dar turintis daug darbo.

– Tikrai bus sausos? – paklausiau, kai jis padavė lapą.

– Juk sakė telefonu. Kraukit ir kūrenkit, – atsakė.

Sumokėjau, pasirašiau ir likau žiūrėti į kiemo viduryje supiltą krūvą. Po kelių valandų atvažiavo dukra su žentu. Iki vakaro visi trys krovėme malkas į stoginę: vienas nešė, kitas dėliojo, trečias rinko smulkesnes į atskirą dėžę prakurui.

Dukra juokėsi, kad žiemą galėsiu sėdėti šiltai ir kepti bandeles, kol jie mieste skaičiuos sąskaitas už šildymą. Aš irgi juokiausi. Smagu buvo matyti pilną malkinę ir žinoti, kad bent dėl šito šiemet nereikės sukti galvos.

Praėjus kelioms dienoms gerokai atvėso. Ryte virtuvėje termometras rodė vos šešiolika laipsnių, todėl nusprendžiau pirmą kartą užkurti krosnį. Įnešiau kelias naujas malkas ir saują skiedrų, likusių nuo praėjusios žiemos.

Skiedros užsidegė greitai. Uždėjau porą beržinių malkų, pravėriau oro sklendę ir nuėjau užkaisti vandens arbatai. Po kelių minučių grįžusi pamačiau, kad liepsnos beveik nebėra. Malkos tik ruseno, o pravėrus dureles į kambarį plūstelėjo dūmai.

Iš pradžių pagalvojau, kad per anksti pridėjau stambių malkų. Įdėjau dar kelias sausas skiedras, tačiau vos jos sudegė, ugnis vėl prigeso. Netrukus dūmų kvapas pasklido po visą virtuvę.

Atidariau langą ir išėjau į lauką įkvėpti oro. Grįžusi iš lauko dar aiškiau pamačiau, kiek dūmų prisikaupė kambaryje. Užgniaužė gerklę, pradėjo graužti akis. Tą rytą arbatos taip ir neišgėriau.

Paaiškėjo ne tik malkų problema

Paskambinau kaimynui. Jis atėjo, vos tik pasakiau, kad krosnis rūko, ir pirmiausia patarė jos daugiau nebekurti, kol nebus aišku, kas nutiko. Išvėdinome kambarius. Tada jis paklausė, kada paskutinį kartą tikrinau kaminą.

Atsakymo neturėjau. Po vyro mirties praėjo dveji metai, o aš vis galvodavau, kad dar spėsiu išsikviesti kaminkrėtį. Pernai krosnis kūrenosi, todėl tikėjausi, kad ir šiemet viskas bus gerai.

Tą pačią dieną susiradau meistro numerį. Jis atvyko kitą rytą, patikrino kaminą ir pasakė, kad jame prisikaupę apnašų, kurios trukdė traukai. Išvalė, apžiūrėjo krosnies prijungimą ir paaiškino, kad kol kas į ją geriau nedėti naujai pirktų malkų – jos jam pasirodė įtartinai drėgnos.

Po poros dienų kaimynas atsinešė medienos drėgmės matuoklį. Pirmiausia patikrino malkos paviršių, o paskui perskėlė ją ir įsmeigė prietaiso adatėles į ką tik atskleistą vidų. Rodmuo buvo apie 31 procentą. Patikrinome dar kelias malkas iš skirtingų krūvos vietų: vienos rodė mažiau, kitos – daugiau, tačiau nė vienos patikrintos malkos drėgnumas nesiekė 20 procentų.

– Jos dar turės džiūti, – pasakė kaimynas.

Mano nuotaika iš karto subjuro. Malkinėje gulėjo ne keli atsitiktiniai pagaliai, o visas žiemai pirktas kiekis. Už jį buvau sumokėjusi pinigus, kuriuos taupiau ne vieną mėnesį.

Vis dėlto kaimynas priminė neskubėti visos kaltės versti malkoms. Dūmai į kambarį veržėsi ir dėl kamino būklės. Kai jis buvo išvalytas, pabandėme užkurti krosnį senomis sausomis malkomis, kurių dar buvau pasilikusi keliems kartams. Šįsyk ugnis degė, o dūmai kilo į kaminą.

Tai nuramino dėl krosnies, bet dėl naujo pirkinio ramiau nepasidarė.

Pardavėjo atsakymas mane pribloškė

Paskambinau vyrui, iš kurio pirkau malkas. Papasakojau, kad perskeltose malkose išmatavome gerokai didesnę nei 20 procentų drėgmę ir kad jos sunkiai dega.

– Sakėte, jog galėsiu kūrenti iš karto. Ką man dabar daryti? – paklausiau.

Kurį laiką jis tylėjo, tada atsakė:

– Palaikykit iki kitos žiemos. Išdžius.

Net nežinojau, ką pasakyti. Pirkau malkas šiai žiemai, o jis siūlė laukti kitų metų. Paklausiau, ar galėtų jas pakeisti sausomis arba grąžinti bent dalį pinigų.

– Negaliu žinoti, ką jūs ten matavot. Malkos buvo po stogu, – nukirto pardavėjas.

Bandžiau paaiškinti, kad turiu skelbimo nuotrauką, kurioje parašyta „sausos malkos“, ir kad jis pats telefonu patvirtino, jog jos tinkamos kūrenti. Tačiau vyras atsakė turintis darbo ir padėjo ragelį.

Tą vakarą jaučiausi pikta ne tik ant jo, bet ir ant savęs. Kodėl nepaprašiau patikrinti drėgmės prieš sumokėdama? Kodėl, pamačiusi sunkias malkas, nepasikviečiau kaimyno iš karto? Bet iš kitos pusės – juk paklausiau. Net ne kartą.

Dukra pasakė, kad savęs kaltinti neverta. Padėjusi man nufotografuoti matuoklio rodmenis, ji dar kartą susisiekė su pardavėju. Šįkart parašė žinutę: nurodė, kada pirkome malkas, kiek sumokėjome, ir paprašė pasiūlyti sprendimą.

Po poros dienų vyras paskambino. Jis vis dar tvirtino, kad malkos buvo laikytos po stogu, bet galiausiai sutiko grąžinti dalį sumos – 120 eurų. Malkų atsiimti ar pakeisti jis nesiūlė.

Svarsčiau, ar sutikti. Dukra sakė, kad galime toliau aiškintis, tačiau artėjo šalčiai, o man labiausiai rūpėjo rasti, kuo šildyti namus. Priėmiau pasiūlymą ir gavusi pinigus pradėjau ieškoti kito pardavėjo.

Dabar pirmiausia prašau parodyti malkos vidų

Šįkart užsisakiau mažesnį kiekį ir iš anksto sutarėme, kad atvežęs pardavėjas leis patikrinti kelias perskeltas malkas. Pasikviečiau kaimyną su matuokliu. Pasirinktų malkų drėgnumas buvo mažesnis nei 20 procentų, todėl jas nusipirkau.

Už naujas malkas ir kamino valymą teko išleisti papildomai, nors dalį pinigų atgavau. Pirmosios malkos liko stoginėje džiūti – sudėjome jas taip, kad pro šonus galėtų judėti oras, o viršų saugotų stogas. Prieš kitą sezoną vėl patikrinsime, ar jų vidus pakankamai sausas.

Tą rudenį išmokau du dalykus, kuriuos vyras anksčiau padarydavo net neprimindamas: prieš šildymo sezoną patikrinti kaminą ir nepasikliauti vien žodžiu „sausa“. Malkos gali atrodyti gerai iš išorės, bet tai dar nepasako, kiek drėgmės likę jų viduje.

Dabar, kai vakare užkuriu krosnį ir kambaryje pamažu darosi šilta, vis prisimenu tą rytą su atvirais langais. O malkinėje viena krūva laukia savo eilės – galbūt kitai žiemai ji jau bus tokia, kokios tikėjausi šiemet.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt