Rudeninis vaismedžių purškimas variu: kada jis naudingas ir kodėl negalima aklai kopijuoti dozės
Nukritus lapams sodas atrodo užmigęs, tačiau žievės plyšiuose, pumpurų žvyneliuose ir ant senų lapų gali likti ligų sukėlėjų. Tinkamu metu panaudotas vario preparatas sumažina jų kiekį prieš žiemą. Didžiausia klaida – pasirinkti atsitiktinę koncentraciją ir tuo pačiu tirpalu nupurkšti visus vaismedžius.
Rudeninis purškimas vario preparatais dažniausiai atliekamas tada, kai derlius jau nuimtas, lapai pradėję kristi arba medis visai be lapų. Sodininkai šį darbą renkasi norėdami sumažinti persikų lapų garbanės, kaulavaisių bakterinio vėžio ir kai kurių kitų ligų sukėlėjų kiekį.
Vario preparatas veikia kontaktiniu būdu. Jis padengia apipurkštą paviršių ir trukdo bakterijų bei grybų sporoms sudygti ir plisti. Tačiau jau medienos viduje esančios infekcijos jis neišgydo. Jei šaka pažeista bakterinio vėžio, žievė įdubusi, patamsėjusi ar iš žaizdos teka sakai, vien purškimo neužteks.
Svarbu ir tai, kad rudeninis purškimas nėra kasmet privalomas visiems sodo medžiams. Jis pasirenkamas pagal konkrečią vaismedžio rūšį, ankstesniais metais pastebėtas ligas ir naudojamo produkto etiketėje nurodytą paskirtį.
Kodėl vario preparatai naudojami būtent rudenį?
Krintant lapams ant šakelių lieka daug mažų žaizdelių. Per jas, ypač vyraujant drėgniems orams, į augalą gali patekti bakterijos ir kiti ligų sukėlėjai. Tai aktualu vyšnioms, trešnėms, slyvoms ir kitiems kaulavaisiams, kuriuos gali pažeisti bakterinis vėžys.
Rudenį patogu gerai apipurkšti ir patį medį. Retėjant lajai purškiamas tirpalas lengviau pasiekia šakų išsišakojimus, smulkius ūglius, pumpurus ir kamieną. Būtent tokiose vietose dalis ligų sukėlėjų gali išlikti iki pavasario.
Dar vienas privalumas – sode jau mažai aktyvių apdulkintojų, o vaisiai būna nuskinti. Tačiau tai nereiškia, kad preparatą galima purkšti bet kokiu kiekiu. Varis aplinkoje nesuyra taip, kaip daugelis organinių medžiagų, todėl dažnai ir gausiai juo purškiant jis gali kauptis dirvožemyje.
Nuo kokių ligų purškiama rudenį?
Vienas dažniausių rudeninio ir ankstyvo pavasarinio purškimo taikinių yra persikų lapų garbanė. Ligą sukeliantis grybas išlieka ant ūglių ir pumpurų paviršiaus. Pavasarį, pradėjus skleistis lapams, infekcija jau gali būti prasidėjusi, todėl purškiama ramybės laikotarpiu – rudenį nukritus lapams arba labai anksti pavasarį, kol pumpurai dar neišsiskleidę.
Liga atpažįstama iš sustorėjusių, susisukusių, rausvų arba gelsvų persikų lapų. Jei praėjusį sezoną medis buvo smarkiai pažeistas, vieno purškimo gali nepakakti. Tokiu atveju svarbi visa apsaugos schema, tačiau kiekviena priemonė turi būti naudojama tik tuo metu ir tokiu dažnumu, kokį leidžia jos etiketė.
Kitas svarbus taikinys – kaulavaisių bakterinis vėžys. Juo gali sirgti vyšnios, trešnės, slyvos, abrikosai ir kiti kaulavaisiai. Ant šakų gali atsirasti patamsėjusių, įdubusių žievės vietų, žaizdų ar sakų išskyrų. Profilaktinis purškimas lapų kritimo metu padeda apsaugoti šviežias lapkočių paliktas žaizdeles, tačiau stipriai pažeistas šakas vis tiek tenka pašalinti tinkamu metu.
Vario preparatai kartais minimi ir kalbant apie obelų bei kriaušių rauples. Vis dėlto didelė dalis rauplių užkrato žiemoja nukritusiuose lapuose, todėl čia labai svarbi paprasta sodo švara. Lapus galima sugrėbti ir pašalinti arba susmulkinti, kad jie greičiau suirtų. Kai kuriuose soduose naudojamas karbamido tirpalas, tačiau jo negalima savavališkai maišyti su vario preparatu viename purkštuve.

Kada tiksliai purkšti vaismedžius?
Tinkamas laikas priklauso nuo medžio rūšies ir ligos, nuo kurios siekiama apsaugoti. Persikus paprastai purškiama tada, kai lapai jau nukritę ir medis perėjęs į ramybės būseną. Kaulavaisius nuo bakterinio vėžio gali būti rekomenduojama purkšti lapams krintant ir po jų kritimo, tačiau konkretų laiką nurodo pasirinkto preparato etiketė.
Darbui rinkitės sausą, nevėjuotą dieną. Šakos turi būti sausos, o po purškimo tirpalui reikia laiko nudžiūti. Jei netrukus prognozuojamas lietus, dalis preparato bus nuplauta. Purkšti prieš pat šalną taip pat netinka. Oro temperatūra turi atitikti etiketėje nurodytas sąlygas, o augalai neturi būti apšalę.
Vėlyvą rudenį sauso ir ramaus oro langas gali būti trumpas. Jei lapai dar laikosi ant medžio, o kitą naktį prognozuojamas stiprus šaltis, vien dėl kalendoriaus datos purkšti nereikėtų. Geriau sulaukti dienos, kai preparatą galima panaudoti saugiai ir jis spės išdžiūti.
Kokia proporcija tinkama 5 litrams vandens?
Vienos dozės visiems vario preparatams nėra. Rinkoje galima rasti vario oksichlorido, vario hidroksido ir kitų vario junginių turinčių produktų. Skiriasi jų veikliosios medžiagos koncentracija, forma, leidžiami augalai ir ligos, todėl ant vieno produkto nurodyta dozė netinka kitam.
Šaltinyje pateikiamas preparato „Miedzian 50 WP“ pavyzdys. Jame nuo persikų lapų garbanės nurodoma 50 gramų preparato 5 litrams vandens, o nuo bakterinio vėžio – 25 gramai 5 litrams vandens.
Šių proporcijų negalima automatiškai taikyti kitam produktui vien todėl, kad ant jo pakuotės taip pat parašyta „vario preparatas“. Net panašiai pavadintos priemonės gali turėti kitokią sudėtį ir koncentraciją. Prieš maišant būtina patikrinti, ar etiketėje nurodytas būtent jūsų vaismedis, konkreti liga, rudens purškimas ir leidžiama dozė.
Jei naudojamo produkto etiketėje nėra nurodyta, kad juo galima purkšti jūsų auginamus vaismedžius nuo konkrečios ligos, savarankiškai pritaikyti internete rastos proporcijos nereikėtų.
Kaip teisingai paruošti purškiamą tirpalą?
Pirmiausia apskaičiuokite, kiek tirpalo iš tiesų sunaudosite. Mažam persikui ir didžiulei obeliai reikės skirtingo kiekio. Nereikėtų ruošti pilno purkštuvo vien todėl, kad taip patogiau matuoti, o likusį tirpalą vėliau pilti ant žemės.
Į švarų purkštuvą įpilkite dalį vandens. Atskirame inde nedideliame vandens kiekyje išmaišykite tiksliai pasvertą preparatą, tada supilkite mišinį į purkštuvą ir įpilkite likusį vandens kiekį. Jeigu etiketėje nurodyta kita maišymo tvarka, vadovaukitės ja.
Naudokite kambario temperatūros arba vėsų švarų vandenį. Paruoštą tirpalą periodiškai pamaišykite ar suplakite, nes dalis preparatų yra suspensijos ir gali nusėsti ant dugno. Tirpalą sunaudokite tą pačią dieną.
Kaip apipurkšti medį, kad darbas duotų naudos?
Purkšti reikia ne vien šakų viršūnes. Tirpalu tolygiai padengiami ploni ūgliai, pumpurai, storesnės šakos, jų išsišakojimai ir kamienas. Būtent šakų sandūrose bei žievės nelygumuose dažnai lieka drėgmės ir organinių liekanų.
Purkštuvo srovė turi būti smulki ir tolygi. Medis sudrėkinamas iš visų pusių, tačiau tirpalas neturėtų upeliais tekėti kamienu ir lašėti ant žemės. Per didelis preparato kiekis apsaugos nepagerina, bet padidina vario patekimą į dirvožemį.
Kai kuriuose patarimuose rekomenduojama išpurkšti ir žemę po vainiku. Taip elgtis galima tik tuo atveju, jei konkretaus preparato etiketėje toks naudojimo būdas leidžiamas. Dažnai praktiškiau pirmiausia surinkti sergančius ir nesuirusius lapus, pašalinti mumifikuotus vaisius bei sutvarkyti pažeistas šakas.
Ko negalima maišyti viename purkštuve?
Vario preparato nereikėtų savo nuožiūra maišyti su karbamidu, sodo aliejumi, siera, kalkėmis ar kitomis augalų apsaugos priemonėmis. Net jei abi priemonės atskirai tinka tam pačiam medžiui, jų mišinys gali pažeisti žievę ir pumpurus arba sumažinti veiksmingumą.
Jeigu planuojami keli skirtingi purškimai, tarp jų turi būti paliktas saugus laiko tarpas. Koks jis turi būti, priklauso nuo naudojamų produktų, todėl tai tikrinama jų etiketėse.
Vario taip pat nereikėtų naudoti ant išsiskleidusių jautrių lapų, jei konkreti priemonė tokiam laikui neskirta. Per stipri koncentracija gali nudeginti augalų audinius, pažeisti pumpurus ir palikti dėmių ant vaisių.
Dažniausios sodininkų klaidos
Pirmoji klaida – manyti, kad kuo stipresnis tirpalas, tuo geriau. Padidinus dozę medžio apsauga netampa dvigubai stipresnė. Padidėja augalo pažeidimo, likučių aplinkoje ir nereikalingo vario kaupimosi rizika.
Antroji klaida – purkšti visą sodą tuo pačiu tirpalu. Persikui nuo lapų garbanės skirta koncentracija nebūtinai tiks vyšniai, obeliai ar kriaušei. Skiriasi ne tik augalai, bet ir ligos bei rekomenduojamas purškimo laikas.
Trečioji klaida – purkšti prieš lietų, esant stipriam vėjui arba prieš pat šalną. Tokiu atveju preparatas gali būti nuplautas, nuneštas ant kitų augalų ar nespėti išdžiūti.
Dar viena klaida – tikėtis, kad varis išgydys jau apmirusią šaką. Jei matyti išplitę žievės pažeidimai, džiūstantys ūgliai ar nuolat tekančios sakų išskyros, reikia įvertinti ir pažeistų šakų šalinimą. Įrankius po darbo būtina dezinfekuoti, kad liga nebūtų pernešta ant kito medžio.
Nepamirškite apsaugoti savęs
Net ir sode naudojamas vario preparatas yra augalų apsaugos produktas. Ruošiant tirpalą ir purškiant reikia dėvėti etiketėje nurodytas apsaugos priemones. Dažniausiai tai būna pirštinės, uždari darbo drabužiai, tinkama avalynė ir akių apsauga.
Purškiant šalia neturėtų būti vaikų ar augintinių. Nevalgykite, negerkite ir nerūkykite, kol dirbate su preparatu. Baigę darbą išplaukite purkštuvą taip, kaip nurodyta etiketėje, nusiplaukite rankas ir persirenkite.
Rudeninis vario purškimas gali sumažinti ligų pradą ir palengvinti medžių apsaugą pavasarį. Tačiau geriausią rezultatą duoda ne didžiausia dozė, o tiksliai pasirinktas preparatas, tinkamas laikas, kruopštus medžio padengimas ir sodo švara.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


