Servise pakeitė sankabą už 1 400 eurų. Po savaitės kitas meistras parodė, kad sena sankaba net nebuvo išimta
Automobilis pradėjo rodyti pirmuosius sankabos gedimo požymius dar vasaros pabaigoje. Iš pradžių važiuojant aukštesne pavara variklio apsukos trumpam pakildavo, tačiau automobilis beveik negreitėdavo. Vėliau sankabos pedalas pasidarė sunkesnis, o pajudant iš vietos atsirado nemaloni vibracija. Važinėjau 2014 metų dyzeliniu „Volkswagen Passat“, todėl iš kelių pažįstamų jau buvau girdėjęs, kad sankabos ir dviejų masių smagračio keitimas gali kainuoti nemažai.
Nenorėjau laukti, kol vieną rytą automobilis visai nepajudės, todėl nuvežiau jį į netoli darbo esantį servisą. Įmonė veikė ne pirmus metus, internete turėjo neblogų atsiliepimų, o telefonu meistras kalbėjo užtikrintai. Jis pasakė, kad pirmiausia automobilį apžiūrės ir tuomet paskambins.
Tą pačią popietę sulaukiau skambučio.
– Sankaba jau praktiškai baigta. Smagratis taip pat turi laisvumą, todėl keisti vien sankabos nėra prasmės. Po kelių mėnesių vėl reikės ardyti, – paaiškino serviso darbuotojas.
Paklausiau, kiek visa tai kainuos. Išgirdęs sumą kurį laiką tylėjau: naujas sankabos komplektas su dviejų masių smagračiu, išminamuoju guoliu ir darbais turėjo atsieiti 1 400 eurų.
Sutikau mokėti, nes nenorėjau rizikuoti
Kaina buvo didelė, tačiau automobilio man reikėjo kiekvieną dieną. Be to, meistras patikino, kad bus montuojamos žinomo gamintojo dalys, o atliktiems darbams bus suteikta garantija. Pasak jo, pavarų dėžės nuėmimas užima nemažai laiko, todėl taupyti ir keisti tik dalį komplekto būtų neprotinga.
Sutikau. Automobilį servise palikau trims dienoms. Kai atvykau jo pasiimti, gavau sąskaitą, kurioje buvo įrašytas sankabos komplektas, dviejų masių smagratis, išminamasis guolis ir pavarų dėžės nuėmimo bei sumontavimo darbai. Bendra suma – lygiai 1 400 eurų.
Paklausiau, ar galėčiau pamatyti senas dalis. Darbuotojas atsakė, kad jos jau sudėtos į metalo atliekų konteinerį, o atliekas tą rytą išvežė surinkėjai.
Tą akimirką tai nepasirodė labai keista. Nebuvau prašęs senų dalių palikti, todėl pagalvojau, kad servisas tiesiog susitvarkė. Sumokėjau kortele, pasiėmiau sąskaitą ir išvažiavau.
Pirmus kelis kilometrus automobilis atrodė lyg ir kitoks. Sankabos pedalas buvo šiek tiek lengvesnis, o pajudant vibracija pasijuto mažiau. Tik vėliau supratau, kad greičiausiai taip atrodė todėl, jog po brangaus remonto labai norėjau pajusti pagerėjimą.
Po kelių dienų problema grįžo
Praėjus maždaug savaitei važiavau užmiestyje ir bandžiau aplenkti sunkvežimį. Paspaudus akceleratorių variklio apsukos staiga šoktelėjo, tačiau automobilis beveik negreitėjo. Tai buvo tas pats požymis, dėl kurio apskritai kreipiausi į servisą.
Kitą rytą pajudant iš kiemo automobilis vėl sudrebėjo. Sankabos pedalas taip pat atrodė beveik toks pat sunkus kaip prieš remontą. Paskambinau servisui ir paaiškinau, kas vyksta. Darbuotojas liepė atvažiuoti, tačiau iš karto pridūrė, kad naujai sankabai kartais reikia „prisidirbti“.
Šis paaiškinimas man pasirodė keistas. Kiek žinojau, nauja sankaba neturėtų savaitę slysti taip, kaip visiškai susidėvėjusi. Vis dėlto automobilį nuvežiau atgal. Servise jį trumpai išbandė, pakėlė ant keltuvo ir po maždaug valandos pasakė, kad nieko rimto nerado.
– Kompiuteris klaidų nerodo. Galbūt problema susijusi su variklio galia arba turbina. Sankaba nauja, čia viskas gerai, – pareiškė meistras.
Primenu jam, kad variklio apsukos kyla, o greitis nedidėja. Jis atsakė, kad automobilį reikėtų palikti ilgesnei diagnostikai, tačiau artimiausią savaitę laisvų vietų nėra. Važiuodamas namo jau nebetikėjau, kad už 1 400 eurų gavau tai, už ką sumokėjau.
Kitas meistras pasiūlė pavarų dėžę nuimti mano akivaizdoje
Apie situaciją papasakojau kolegai. Jis rekomendavo nedidelį servisą kitame miesto gale, kuriame pats remontavo automobilius ne vienus metus. Paskambinau ir išsamiai paaiškinau, kas buvo atlikta. Meistras iš karto pasakė, kad nauja sankaba neturėtų taip slysti, ir pasiūlė atvežti automobilį patikrai.
Vos pavažiavęs kelis šimtus metrų jis pasakė, kad problema tikrai panaši į susidėvėjusią sankabą. Automobilį pakėlėme ant keltuvo. Meistras apžiūrėjo pavarų dėžės tvirtinimo vietas, nuvalė nuo kelių varžtų purvą ir pakvietė mane prieiti arčiau.
– Man labai nepatinka, kaip čia viskas atrodo. Jeigu dėžė prieš savaitę buvo nuimta, ant varžtų ir sujungimų paprastai matytųsi šviežių įrankių žymės. O čia purvo sluoksnis senas ir vientisas, – pasakė jis.
Vien pagal purvą kaltinti ankstesnio serviso nenorėjome. Sutariau, kad pavarų dėžė bus nuimta ir pažiūrėsime, kas yra viduje. Paprašiau visą procesą fotografuoti, o išimtas dalis palikti man.
Po kelių valandų sulaukiau skambučio. Atvykęs į servisą ant darbastalio pamačiau sankabos diską, prispaudimo plokštę ir smagratį. Dalys buvo padengtos senomis dulkėmis, sankabos diskas beveik sudilęs, o smagratis turėjo aiškų laisvumą.
Meistras parodė ir ant detalių esančius gamybos žymėjimus. Sankabos komplektas buvo pagamintas dar tais pačiais metais kaip automobilis. Tai nebuvo prieš savaitę sumontuotos naujos dalys. Ant smagračio taip pat buvo originalaus gamintojo ženklinimas ir senas automobilio gamybos laikotarpį atitinkantis kodas.
– Čia stovi sena sankaba. Ji ne tik nekeista – panašu, kad pavarų dėžė ilgą laiką apskritai nebuvo nuimta, – pasakė meistras.
Tuo metu pirmiausia pajutau ne pyktį, o visišką sutrikimą. Sąskaitoje aiškiai buvo parašyta, kad sumontuotas naujas sankabos komplektas ir smagratis. Už dalis bei darbus sumokėjau 1 400 eurų, o dabar prieš mane gulėjo originalios, daugiau nei dešimtmetį naudotos detalės.
Į pirmąjį servisą grįžau su dalimis ir nuotraukomis
Paprašiau antrojo serviso išrašyti diagnostikos dokumentą, kuriame būtų aprašyta, ką jie rado. Jie taip pat išsaugojo nuotraukas, padarytas prieš nuimant pavarų dėžę ir ardymo metu. Už dėžės nuėmimą, apžiūrą bei surinkimą sumokėjau 280 eurų, tačiau šį kartą bent jau tiksliai žinojau, už ką moku.
Su senomis dalimis bagažinėje grįžau į pirmąjį servisą. Ant stalo padėjau jų išrašytą sąskaitą, kito meistro išvadą ir telefone parodžiau nuotraukas.
– Gal galite paaiškinti, kaip prieš savaitę įdėta nauja sankaba buvo pagaminta prieš dvylika metų? – paklausiau.
Iš pradžių darbuotojas bandė sakyti, kad kitas servisas galėjo kažką supainioti. Tada pareiškė, kad ant dalių esantys kodai nebūtinai rodo jų pagaminimo metus. Galiausiai pasakė, kad žmogaus, kuris remontavo mano automobilį, tą dieną nėra, todėl iš karto nieko atsakyti negali.
Pasakiau, kad žodinių paaiškinimų nebelauksiu. Įteikiau rašytinę pretenziją ir pareikalavau grąžinti 1 400 eurų bei atlyginti papildomas išlaidas, kurias patyriau tikrindamas jų atliktą darbą. Pridėjau dokumentų ir nuotraukų kopijas, o ant savo pretenzijos egzemplioriaus paprašiau pažymėti, kad ji priimta.
Po dviejų dienų paskambino serviso vadovas. Jo versija buvo tokia, kad įvyko „vidinė darbuotojo klaida“. Esą naujos dalys buvo užsakytos, tačiau dėl neaiškių aplinkybių liko sandėlyje, o sąskaita klientui buvo išrašyta taip, tarsi remontas būtų atliktas. Paklausiau, kodėl tada automobilis tris dienas stovėjo servise ir kodėl man buvo pasakyta, kad senos dalys jau išvežtos. Į tai aiškaus atsakymo negavau.
Pinigus atgavau tik parodęs, kad viską turiu raštu
Serviso vadovas iš pradžių siūlė automobilį atvežti dar kartą, kad jie nemokamai įdėtų žadėtas dalis. Po to, ką pamačiau, savo automobilio jiems palikti nebenorėjau. Pareikalavau grąžinti pinigus ir pasakiau, kad nesusitarus kreipsiuosi į vartotojų teises ginančias institucijas bei policiją, nes čia kalbama ne apie nekokybiškai atliktą remontą, o apie sąskaitoje nurodytus darbus, kurie, remiantis kito serviso išvada, apskritai nebuvo atlikti.
Po kelių pokalbių servisas sutiko grąžinti visus 1 400 eurų. Dar 280 eurų, sumokėtų už pakartotinį pavarų dėžės nuėmimą ir patikrą, atgauti buvo sunkiau. Vadovas tvirtino, kad galėjau pirmiausia leisti automobilį patikrinti jiems. Atsakiau, jog jau buvau grįžęs, tačiau jų darbuotojai pareiškė, kad sankaba nauja ir problema gali būti turbinoje.
Galiausiai pasirašėme susitarimą, pagal kurį servisas grąžino 1 400 eurų ir papildomai sumokėjo 200 eurų už dalį patirtų diagnostikos išlaidų. Likusius 80 eurų prisiėmiau pats, nes norėjau kuo greičiau užbaigti šią istoriją.
Naują sankabos ir smagračio komplektą sumontavo antrasis servisas. Remontas kainavo 1 360 eurų. Šį kartą meistras prieš montuodamas parodė naujas dalis, jų dėžes ir kodus, o po remonto į bagažinę įdėjo seną komplektą. Vos išvažiavęs pajutau skirtumą: pedalas tapo lengvas, automobilis pajudėjo be vibracijos, o stipriau paspaudus akceleratorių apsukos ir greitis kilo kartu.
Dabar senų dalių prašau dar prieš palikdamas automobilį
Iki šio įvykio maniau, kad sąskaita yra pakankamas įrodymas, jog darbai atlikti. Pasirodo, popieriuje galima įrašyti naują sankabą, smagratį ir kelias valandas darbo, nors automobilio pagrindinės dalys net nebuvo paliestos.
Dabar prieš kiekvieną didesnį remontą raštu suderinu, kokios dalys bus montuojamos, kokia jų kaina ir kas tiksliai bus atliekama. Iš anksto pasakau, kad visas pakeistas dalis noriu atsiimti. Jei servisas jų grąžinti negali, prašau bent nuotraukų, kuriose matytųsi senos bei naujos dalys ir pats automobilis.
Taip pat visada pasiimu sąskaitą, o ne atsiskaitau grynaisiais be jokio dokumento. Jeigu būčiau sumokėjęs be čekio ir neturėjęs kito serviso išvados, tikriausiai nieko nebūčiau įrodęs. Pirmasis servisas būtų toliau kartojęs, kad sankaba nauja, o problema slypi kažkur kitur.
Labiausiai šioje istorijoje įstrigo ne prarastos dienos ir net ne papildomos išlaidos. Iki šiol prisimenu, kaip ramiai darbuotojas man pasakė, kad senos dalys jau išvežtos. Tuo metu jos vis dar buvo mano automobilyje.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


