Kodėl norime patirti romantinio filmo vertą meilę? Kodėl tokia meilė mums prilygsta siekiamybei? Ar gebame atskirti tikrą gyvenimą nuo filmui prilygstančio svajonių siužeto?
Santykiai ir… filmai
Neseniai atlikto „ElitePartner-Studie” tyrimo duomenimis, kas trečias iš mūsų nori tokių santykių, kokie rodomi romantiniuose filmuose. Apie tokią meilę, kuri vaizduojama romantiniuose (ir ne tik) filmuose ar animaciniuose filmukuose ypač svajoja vieniši žmonės. Pasak tyrimo grupės vadovės Lisos Fischbach, tai susiję su tuo, kad realiame gyvenime mums trūksta vertingų sektinų pavyzdžių, kurie parodytų, kaip iš tikrųjų atrodo sėkminga partnerystė.
Būtent dėl to tampame jautresni išorinei įtakai, įteigimui, kad būtent tai ir yra partnerystės laimė. Žinoma, muilo operų, „Instagram” ir „Facebook” amžiuje to išvengti ypač sunku. Bet juk tikrajai meilei nereikia „hashtagų“, tiesa?
ABEJONIŲ METAS
To paties tyrimo duomenimis, kas aštuntas iš mūsų abejoja savo santykiais, lygindamas juos su tobulomis sąjungomis. Įsimylėjėliai ekrane tokie meilūs vienas kitam – kodėl pas mus taip nėra? Atrodo, kad šalia gyvenanti pora niekada nesipyksta – ne taip, kaip mes. O miela kaimynų pora socialiniuose tinkluose paskelbė naują bendrą nuotrauką iš atostogų…
Tačiau šie personažai anaiptol nėra tikri žmonės; kaimynų pora, gali būti, šiuo metu išgyvena santuokos krizę, o poros nuotraukos „Facebook”, galbūt, atspindi surežisuotą laimės vaizdelį. Įprastumas nėra idealus – toks ir neturi būti.
PABĖGIMAS NUO REALYBĖS
Mėgstame pabėgti nuo savo problemų į fantazijų pasaulius. Giliai širdyje norime bent kokių nors santykių, net ir su išgalvotu personažu, ir niekas mums netrukdo įsivaizduoti save kino ar knygų princesės kailyje. Mūsų tikruose santykiuose gali būti daug blogų dalykų, bet bent jau ekrane ar knygos pabaigoje istorija gali turėti laimingą pabaigą.
Norime sutikti žmogų, kuris mus prajuokintų, suteiktų kitokį požiūrį į gyvenimą, nustebintų, suprastų taip, kaip niekas kitas. Svajojame apie malonumus, glamones, meilės kupinus santykius, „drugelius pilve”. Norime būtent to, ką matome tuose nuostabiuose romantiniuose filmuose…
Ar gali būti, kad mūsų reikalavimai yra per dideli ir neatitinkantys realybės?
MEILĖS PRISIPAŽINIMŲ NUVERTINIMAS
Pora sėdi ant sofos, televizorius įjungtas, vyras junginėja kanalus. Ekrane pasirodo romantiškas kadras – džentelmenas bučiuoja gražią moterį ir šnabžda: „Aš tave myliu”. Vyrui, racionaliai nusiteikusiam realistui, tai atrodo neįtikėtina. Jam pasidaro nuobodu, jis perjungia kanalą, o moteris atsidūsta: „Kodėl taip būna tik filmuose?”
Vyras pagaliau atranda įdomų dokumentinį filmą ir lieka patenkintas, o žmona toliau svarsto…
Žinoma, visiems patinka išgirsti tris žodžius: „Aš tave myliu”. Tačiau, kai kurios poros juos ištaria kiekvieno pokalbio telefonu pabaigoje arba kiekvieną kartą išeidamos iš namų. Kai meilės prisipažinimas tampa lygiavertis „labas” ir „kaip gyveni”, jis tampa kasdieniškas ir nebereikalingas.
Dėl susižavėjimo meile ekrane dažnai nepastebime to, kas iš tikrųjų patinka mūsų partneriui. Ieškodami tobulos meilės lyg filme, kai kurie iš mūsų meta turimus santykius ir leidžiasi į naują aistros kelionę. Tačiau naujasis „tobulas princas” ar princesė vieną dieną parodo mums savo trūkumus. Kas tada – vėl į kelią?
Mums niekada neparodoma, kaip filmo herojai gyvena po laimingos pabaigos ir pasirodžius titrams. Kas žino, ką būtume sužinoję apie filmų „Kasablanka” ar „Purvini šokiai” veikėjus? Mums, tikriems žmonėms, turėtų būti parodoma antroji filmo dalis, kuri parodytų gyvenimišką tiesą. Gal tada būtų mažiau sudaužytų širdžių ir nuviltų svajonių?
O gal laikas pasikalbėti su partneriu apie tai, kaip iš įprastų santykių sukurti tikrą filmą. Kaip į gyvenimą įnešti jaudulio? Ir vėl ištarti vienas kitam žodžius, kurių ilgai vengta: „Aš tave myliu!”
Parašyti komentarą