Dažnai pasitaiko, kad vaikas pradeda aktyviai prašyti augintinio būdamas 4-5 metų. Kartais tėvai nusileidžia „emociniams prašymams”, o paskui tampa situacijos įkaitais, kai patys laksto su kate, žiurkėnu ar šunimi. Ir tai natūralu, nes gyvūnai nėra žaislai.
Gyvūnai yra ne žaislai
Nėra gyvūnų, kuriems nereiktų priežiūros. Jų maitinimas, vietos miegui įrengimas, vedimas pasivaikščioti, lankymasis pas veterinarą ir t. t. – tai įprasti darbai, kurie laukia augintinio savininko.
Iki 12 metų amžiaus psichologai nerekomenduoja įsigyti gyvūnų, jei vaikas jų tiesiog „nori”. Objektyviai žiūrint, vaikai nėra pasirengę būti atsakingi už gyvūnų gyvenimą 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir atlikti daugybę užduočių (reguliariai duoti jiems maisto ir vandens, valyti tualetą, juos vedžioti ir pan.)
Be to, yra gyvūnų, kurie gali sukelti vaikui diskomfortą miego lygiu (jei atsižvelgsime į naktinius gyvūnus, ypač šinšilą), įkąsti (triušis) ir sukelti alergiją (katė). Kita medalio pusė – kai vaikas netyčia, neapskaičiavęs jėgų, gali prispausti žiurkėną arba numesti mažą šuniuką.
Maždaug nuo 10-12 metų, vaikas tampa sąmoningesnis, turi subalansuotą požiūrį į norus ir fizinis pasirengimas rūpintis augintiniu. Todėl geriau neskubėti, o duoti vaikui laiko „pagalvoti”, kad po mėnesio ar dviejų nereikėtų rašyti skelbimo „atiduosiu į geras rankas…”.
