Žmogus yra sociali būtybė. Vieni gėdijasi džiaugtis visuotinės krizės metu, kiti gėdijasi kalbėti apie savo pasiekimus per pokalbį dėl darbo ar naudoti raudoną lūpdažį… Pagrindinė tokių problemų priežastis – destruktyvus gėdos pasireiškimas.
GĖDA
Nemaža dalis iš mūsų vaikystėje nuolat girdėdavome šią frazę: „Gėda tau”. Nesusitvarkėme žaislų, neišmokome pamokų, sudaužėme mamos vazą…
Dabar, žinoma, mes jau užaugome. Tačiau gėdos jausmas išliko. Iš kur kyla ši nemaloni būsena? Kuo ji skiriasi nuo kaltės jausmo? Ir kodėl taip svarbu išmokti su ja susidoroti?
PRADĖKIME NUO TEORIJOS
Gėda – tai jausmas, kad kažkas su mumis negerai, esame blogi, neteisingi. Ir tai iš esmės skiriasi nuo kaltės jausmo, kuris patiriamas padarius kažką blogo. Gėda slypi ne poelgyje, o žmoguje. Ir jei kaltės jausmo galima atsikratyti atsiprašant ar kompensuojant nuostolius, tai gėda neišnyks atsiprašant.
Daugelis ekspertų teigia, kad gėdos jausmas žmonėms būdingas nuo gimimo, o jo priežastys slypi baimėje būti atstumtam, nereikalingam, nepriimtam artimųjų ir visuomenės.
Gėdą sąlyginai galima suskirstyti į dvi kategorijas:
- Gėda yra konstruktyvi, susijusi su elgesio normomis, vidiniais moralės principais, etiketu. Ji paprastai atlieka elgesio reguliatoriaus, savotiško vidinio „saugiklio” vaidmenį ir dažniausiai sukelia daugiau naudos nei žalos.
- Gėda yra destruktyvi, susijusi su savęs kaip asmens suvokimu. Ji susiformuoja auklėjimo įtakoje, kai, pavyzdžiui, vaikas žeminamas, įžeidinėjamas, baudžiamas už menkiausią provokaciją. Dėl tokios gėdos gali kilti problemų santykiuose, atsiranda pažeista savivertė, uždrausti troškimai ir malonumai.
Ir jei pirmuoju atveju gėdos jausmą galima priimti, padaryti išvadas ir gyventi toliau, tai antroji situacija reikalauja ypatingo dėmesio ir kruopštaus apsvarstymo.
AR GĖDA TRUKDO GYVENTI?
Ką daryti, kai gėda sukelia vidinį diskomfortą ir atsiranda net ten, kur jos visai neturėtų būti?
Pirmiausia reikia pabandyti suprasti, kur slypi problemos šaknys
Norėdami tai padaryti, galite atsakyti į klausimą: kaip paprastai skamba mano gėda? Kieno balsu ji skamba? Mamos, tėvo, brolio, o gal buvusio sutuoktinio? Kai žinoma priežastis, jau lengviau susidoroti su gėda.
Taip pat galite pabandyti pažvelgti į situaciją kitų žmonių akimis
Ar tai taip baisu ir gėdinga? O gal iš tikrųjų nieko baisaus neįvyko? Jei pačiam neįmanoma įvertinti situacijos be nereikalingų emocijų, bus naudinga pasikalbėti apie tai su nešališku žmogumi arba padirbėti grupinės terapijos metu.
„Gailestingumo laiškas”
Net ir nuo pernelyg didelio gėdos jausmo padeda pasiteisinusi technika, vadinama „Gailestingumo laišku”. Ji labai paprasta ir prieinama kiekvienam.
Reikia įsivaizduoti savyje malonų ir išmintingą žmogų vietoj kenksmingo amžinai nepatenkinto kritiko ir atidžiai jo klausytis. Ką gero jis nori pasakyti? Galbūt jis ims girti ar sakyti padrąsinimo žodžius?
Tuomet verta užsirašyti viską, ką jis sako, ir geriau pradėti nuo žodžių: „Taip, aš galiu padaryti ką nors ne taip, galiu suklysti. Aš nesu tobulas žmogus…” Baigę rašyti laišką, būtinai stipriai ir tvirtai apkabinkite jį per pečius ir pajuskite meilę, palaikymą, šilumą ir pagarbą.
Ši praktika padeda sužadinti užuojautą sau, savo trūkumams, pajusti savo svarbą ir vertę.
Visose situacijose, kai patiriame gėdą, svarbu išsiaiškinti priežasties ir pasekmės ryšius ir suvokti, ką mūsų patirtis neša su savimi. Jei jaučiame, kad gėda yra destruktyvi, o veiksme nėra nieko blogo, greičiausiai tai nėra mūsų tikroji būsena, o kažkieno kito vertinimas iš šalies. O kad sumažintume nemalonius jausmus, turime ieškoti atramos savyje, stiprinti vidinę šerdį ir svarbiausia – leisti sau būti neidealiems.
Parašyti komentarą