Būti stipriam, ištverti sunkumus, sukandus dantis eiti per gyvenimą aukštai iškelta galva, neprašant paramos ir pagalbos… Mums atrodo, kad tik tapę tokiais, pelnysime svarbiausių mums žmonių pagarbą ir meilę. Iš kur atsirado toks požiūris ir ar tikrai taip yra?
ATRODYTI STIPRESNIU…
„Nėra jėgų, nėra noro gyventi”, – Sofija užsidarė savo bute ir kelis mėnesius grimzdo į depresiją. Pinigai baigėsi. Ji nutraukė santykius su mylimu žmogumi, išėjo iš darbo….
Ji yra jauniausias vaikas šeimoje, bet jai niekada nebuvo padedama finansiškai.
Net kai nuomojamame bute baigėsi kruopos ir Sofija autobuse apalpo, ji nevažiavo pas tėvus pavalgyti. Jau nekalbant apie tai, kad prašytų pinigų.
„Jei prisipažinsiu, kad man nepavyko, jie nustos mane mylėti”. Žinoma, ji apie tai negalvojo taip, kaip žmonės galvoja apie tai, ką apsirengti ar kur važiuoti atostogauti. Tačiau ši mintis „sėdėjo“ giliai viduje. Taip jau būna: pirmiausia mes pagalvojame apie mintį, o paskui ji pagalvoja apie mus.
SUVOKTI NETEISYBĘ
Įsitikinimas, kad „nesu mylimas, jei esu silpnas”, susiformavo per ilgą laiką. Eidama pro biurą, kuriame dirbo Sofija, jos mama nešdavo vyresnės sesers pietus. Po daugelio metų Sofija paklausė: „Mama, kodėl?” – Mama nuoširdžiai nustebo: „O kas? Argi aš jums abiem nenešiau pietų?!”
Sesers gimtadieniai buvo planuojami iš anksto, o dovana buvo aptariama šeimos „taryboje“.
Sofija iš dovanų prisimena tik lėlę – kai jai sukako aštuoneri.
PRIPAŽINTI SKRIAUDAS
Ar meilės nėra, nes vyrauja požiūris būti stipriam? O gal visada reikia būti stipriam, kad gautum nors trupinėlį meilės? Tai panašu į amžiną ginčą, kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis. Svarbu ne dialektika, o rezultatas.
„Aš myliu savo tėvus. Iš visų jėgų.” Bet kalba eina ne apie meilę, o apie jos trūkumą, apie siurbiantį pripažinimo poreikį. O viduje kaupiasi nuoskaudos. Dėl kiekvieno gimtadienio. Dėl pinigų, pasiskolintų iš tėvų vienintelį kartą. Negalima piktintis tėvais, kitaip jie tavęs nemylės, tiesa?
Tačiau norint atsiverti meilei, pirmiausia reikia susidurti su kartėliu bei pykčiu ir gedėti praradimo, nekaltinant savęs dėl silpnumo.
Tik po to Sofija sugebėjo prisipažinti savo šeimai, kad ne viskas jos gyvenime atitinka jos sukurtą iliuziją. Ir tėvai jos neatstūmė! Paaiškėjo, kad nemeilės sieną iš ledo ir apmaudo plytų pastatė ji pati. Šis šaltumas ją varžė, neleisdamas kvėpuoti (tiesiogine ir perkeltine prasme, nes nerimas suvaržo kūną, verčia kvėpuoti paviršutiniškai)…
Po kelių dienų Sofija su ašaromis akyse papasakojo, kaip perskaitė straipsnį apie moterį, kuri, kai jai būdavo liūdna, tiesiog ateidavo pas mamą, padėdavo jai galvą ant kelių… Ir kaip tik tą akimirką mama jai paskambino, kas savaime buvo retas reiškinys: „Dukrele, kaip tau sekasi? Ateik į svečius, aš tave pavaišinsiu kuo nors skaniu, o paskui mes su tavimi pabūsime kartu, aš tik paglostysiu tau galvą”.
Ledai buvo pralaužti. Neabejotinai.
Parašyti komentarą