Kiekvieno žmogaus gyvenime būna laikotarpių, kai tikslai atrodo nepasiekiami, o pastangos – bevaisės. Nuosmukio laikotarpiai trunka ilgiau nei vieną dieną ir įvyksta ne kartą, kartais „ištrindami“ visus siekius. Kaip su tuo susidoroti? Kaip žengti dar vieną žingsnį? Keletas paprastų, bet veiksmingų būdų padės neprarasti tikėjimo savimi.
Amžiaus krizė
„Man viskas blogai, man jau 35-eri, o nieko nepadaryta”, „praėjo dar vieni metai, o aš vis dar neradau antrosios pusės…”. Tokios mintys aplanko žmogų, susidūrusį su krize, kuri psichologijoje vadinama egzistencine.
Atrodo, kad atstumas tarp ambicijų ir tikrovės yra neįveikiamas. Apima jausmas, kad gyvenimas nugyventas veltui, visai ne taip, kaip norėta. Metai po metų svajonės lieka tik svajonėmis ir jokių reikšmingų pokyčių neįvyksta. Ar pažįstate šį jausmą?
Nors situacija gali atrodyti beviltiška, egzistuoja paprastas receptas, kuris padės įveikti krizę
PRISIMINKITE, KAD TOKIŲ LAIKOTARPIŲ BŪTA IR ANKSČIAU
Buvo kritimų, o po jų – pakilimų, ir jūs susidorojote. Taigi, tai laikina būsena, kuri praeis. Išanalizuokite, kaip jums pavyko išbristi iš aklavietės praėjusį kartą, ką padarėte, ko nepadarėte. Nevilties laikotarpiai suteikia pagrindo apmąstymams – ką galite padaryti, kad judėtumėte pirmyn link numatyto tikslo?
PALYGINKITE: APIE KĄ SVAJOJOTE PRIEŠ METUS IR KĄ TURITE DABAR?
Kitų sėkmė visada matoma. Iš šalies atrodo, kad kiti žmonės viską pasiekia greičiau. Triukas paprastas: viskas, kas jus supa, yra tiesiai prieš akis, todėl pokyčiai nematomi ir atrodo, kad pažangos nėra.
Norėdami tinkamai įvertinti savo pastangas, susiraskite seną nuotrauką ir palyginkite ją su tuo, ką matote dabar. Prisiminkite, kaip gyvenote prieš metus? Kokias problemas sprendėte, kokius tikslus kėlėte, kokiame lygyje buvote? Galbūt anksčiau negalėjote sau leisti sviesto ant duonos, o šiandien nerimaujate, kad jūsų perlai maži?
Štai kodėl taip svarbu atsigręžti į ankstesnį etapą ir palyginti jį su dabartiniu. Ar yra pažanga? Ar tada svajojote turėti tai, ką turite dabar? Išmokite nesumenkinti savo pasiekimų.
ĮSIVAIZDUOKITE, KAD JŪSŲ PAŽANGA DIDĖJA EKSPONENTIŠKAI
Kiekvieną dieną jūsų nueitų žingsnių skaičius dauginamas iš fiksuoto skaičiaus. Pavyzdžiui, šiandien esate 1 langelyje, rytoj – 1 x 2, poryt – 2 x 2. O tada – ant 8 langelio, toliau – ant 16, ir iškart ant 32. Kiekvienas kitas žingsnis nėra lygus ankstesniam. Kiekvienas rezultatas daugina ankstesnįjį tik tada, jei kryptingai judate viena kryptimi.
Todėl, kai vėl ims kilti nevilties banga, prisiminkite, kad geometrinė progresija neišvengiamai atves prie rezultato. Svarbiausia nesustoti.
NAUDOKITE „MAŽŲ ŽINGSNELIŲ” TECHNIKĄ
Kad įvertintume jos veiksmingumą, pradėkime nuo hormonų – dopamino ir serotonino. Įsivaizduokite, kad esate taške A ir žiūrite į savo puoselėjamą tikslą, kuris laukia taške I, o tarp jų yra bedugnė. Taškas I yra per toli nuo pradžios, per daug nerealus ir nepasiekiamas, o tai sukelia apatiją ir depresiją.
Kodėl? Todėl, kad organizmas atsisako atiduoti energiją „nenaudingiems” veiksmams. „Tai neįmanoma”, – sako smegenys ir apriboja veiklą šia kryptimi. Dopaminas yra atsakingas už motyvaciją ir aktyvius veiksmus mūsų organizme. Tai vadinamasis „laimę žadantis hormonas”, jis teikia malonumą iš atlygio laukimo, iš judėjimo tikslo link proceso.
Būtent dopaminas verčia mus judėti į priekį, tačiau jei kurį laiką veiksmai neduoda akivaizdžių rezultatų, tikslas vis dar toli, įsijungia serotoninas
Šis hormonas gaminasi, kai gaunate pažadėtą atlygį. Jei kelias iki tikslo pernelyg užsitęsia, serotonino lygis sumažėja, po to sumažėja dopamino. Taigi jei nėra atlygio, nėra motyvacijos, ir atvirkščiai: nėra motyvacijos, nėra atlygio.
Jaučiatės nusivylę: nieko neišeina, laikas sustoti… Ką daryti?
Išmokite „mažų žingsnelių” meno. Nesunku pastebėti, kad tarp pradinio taško A ir galutinio taško I yra daug kitų ne mažiau svarbių raidžių, pavyzdžiui, B, C ir G. Kiekviena iš jų yra atsakinga už tam tikrą ląstelę. Jei žengę pirmą žingsnį esate ties B, žengę antrą žingsnį jau esate ties G. Jei visą laiką prieš akis nelaikysite nepasiekiamo taško I, o susikoncentruosite į artimiausią tašką, išvengsite dopamino ir serotonino spąstų.
Tuomet žengę žingsnį būsite ten, kur norėjote, ir pajusite pasitenkinimą. Serotoninas atneša atlygį, jūs jaučiate sėkmės džiaugsmą, o jūsų smegenys duoda leidimą kitai dopamino dozei. Atrodytų, paprasta ir aišku: žengti mažais žingsneliais, nepervargstant. Tačiau kodėl kai kuriems žmonėms tai pavyksta, o kai kuriems ne? Reikalas tas, kad daugelis žmonių stengiasi pasiekti tašką I, pakeliui į jį praleidę visus kitus mažus tikslus.
Būkite kantrūs ir laimėsite. Pagirkite save už kiekvieną mažą pergalę, pasidžiaukite kiekviena maža pažanga ir atminkite – viskas įmanoma, bet ne viskas iš karto.
Parašyti komentarą