Psichologinės ar fizinės vaikystės traumos, ypač tos, kurias patiriame dėl savo tėvų elgesio, yra labai skausmingos ir sunkios. Nesvarbu, kiek mums metų ir nesvarbu, kaip mums seksis suaugusiems, mūsų vidinis vaikas visada prisimins mamos emocinį šaltumą, tėčio fizinį smurtą ar kt.
Pyktis, apmaudas ir milijonai klausimų, į kuriuos negavome atsakymų iš savo mamų ir tėčių, gali mus persekioti visą gyvenimą. Jei laiku nesusivoksime ir nepaleisime šių neigiamų emocijų, yra pavojus, kad su savo vaikais elgsimės taip pat arba panašiai. Kad ir nesąmoningai.
Psichologai išskiria šešis esminius žingsnius, kuriuos žengę galėsime padėti sau priimti teisingus sprendimus atleidimo klausimu ir tuo pačiu padėsime sau išsilaisvinti nuo kankinančių emocijų, tebejaučiamos baimės ar nevilties jausmo.
SUTEIKITE SAU TEISĘ RINKTIS
Net jei manome, kad esame linkę atleisti, svarbu nuo pat pradžių žinoti, kad neatleisti irgi yra galimas pasirinkimas. Nesvarbu, ką apie tai mano aplinka: neatleidimas yra laisvė, kurią kiekvienas turi teisę sau suteikti. Šis sprendimas nėra susijęs su objektyviu žalos rimtumo vertinimu, o tik su giliausiais mūsų jausmais.
Būtina atsispirti ne tik „privalai“, kylančiam iš aplinkos, bet ir savo paties „privalau“. Nepasiduokite kitų spaudimui ar kaltės jausmui, jūs galite laisvai pasirinkti.
DUOKITE SAU LAIKO
Piktybiškas elgesys, nesvarbu, koks jo pobūdis, trukmė ir motyvas, sukelia gilius ir intensyvius jausmus: baimę, pyktį, kančią, skausmą, gėdą, neviltį… Galėtume juos pamiršti, tačiau jų įtaka neišnyksta. Šiems jausmams apibrėžti prireiks laiko.
Atvirai paklauskite savęs: ką aš iš tikrųjų jaučiu, kai galvoju apie tai, ką patyriau, ir tuos, kurie sukėlė šias sunkias akimirkas? Savo jausmus išdėstykite žodžiais: „Aš nekenčiu“, „Man gėda“ ar pan. Tai yra būtinas žingsnis sąmoningo sprendimo link.
Be abejo, su savo problemomis galime bandyti susitvarkyti patys, tačiau su psichologu tai padaryti būtų kur kas lengviau: mes privalome nustatyti ryšį tarp praeities išbandymų ir kančios bei nesėkmių dabartyje. Norėdami įvertinti padarytą žalą, turime skirti sau laiko. Yra didelis skirtumas tarp žmogaus, kuris buvo fiziškai ar emociškai žalojamas ir to, kuris, pavyzdžiui, nebuvo palaikomas renkantis menininko karjerą. Tam tikras liūdesys, jei jis permąstomas, laikui bėgant gali išnykti pats.
PAJUSKITE, nepriimkite sprendimo per anksti
Atleidimas yra narciziškas poelgis, jis pakelia mus mūsų pačių akyse. Tai taip pat suteikia ramybę santykiams. Šie du argumentai paaiškina, kodėl atleidimas dažnai suteikiamas per anksti. Vis tik, tokio atleidimo teikiamas džiaugsmas yra trumpalaikis. Ir jei darnaus sprendimo priėmimo procesas nepraėjo svarbių etapų, jūs turėsite už tai brangiai sumokėti.
Norėdami pajusti, ar norime atleisti, pirmiausia turime grįžti į savo istoriją, pereiti visus vidinių konfliktų etapus, kuriuos skatina prieštaringos emocijos ir dviprasmiški troškimai- ir galbūt po viso to nuspręsime kad nenorime atleisti…
Kad ir koks sprendimas būtų priimtas dėl brandaus apmąstymo ir atlikus visokeriopą vidinį darbą, tai bus sąžininga ir teisinga. Jausimės tarsi grįžę į save, išsilaisvinę iš įkyrių minčių ir emocijų.
PARODYKITE GAILESTINGUMĄ (visų pirma – sau)
Tėvai gali prašyti atleidimo dėl prisiminimų, kurie priverčia juos jaustis kaltais arba reaguodami į priekaištus. Atleisti, nepaskiriant pakankamai laiko brandžiam sprendimui yra neteisinga, nes net suaugę vaikai, bendraudami su savo tėvais, emociškai tampa mažais vaikais, juos apima kaltės jausmas, baimė, kad jie nebus mylimi, ar noras „išgelbėti“ savo tėvus.
Galite pasakyti savo tėvams, kad jums reikės laiko pagalvoti arba, kad jūs dar nesate pasirengęs atleisti. Ši pozicija padeda netapti savo emocijų įkaitais. Taip pat prasminga pagalvoti apie tai, kaip mes norime išreikšti savo atleidimą ar kokiais žodžiais tai paneigti, kaip geriausiai perteikti savo jausmus.
Atleidimas neturėtų būti priemonė, padedanti sumažinti padarytą žalą ar pateisinti motiną ar tėvą. O atsisakymas atleisti neturėtų būti būdas atkeršyti. Taip pat galima atleisti (arba neatleisti) vaiko neauginusiam tėvui, mirusiam ar nežinančiam jo padarytos žalos. Šis simbolinis veiksmas turi tas pačias pasekmes kaip ir atleidimas akis į akį.
Galite parašyti laišką ir tada jį išsaugoti arba sunaikinti, kalbėtis žiūrėdami į nuotrauką, išreikšti atleidimą garsiai ar tyliai… Kad ir kokį pasirinktume būdą, tikrąjį atleidimą atpažinsite po kurio laiko pagal palengvėjimo jausmą, kurį jis atneša.
IŠLIKITE SANTYKIŲ ŠEIMININKU
Atleidimas nenustato jokių įsipareigojimų ir nesuteikia jokių teisių tam, kuriam atleista. Atleidėjas turi visas teises pasirinkti, kokius santykius jis nori užmegzti ateityje. Galimi visi variantai: nebematyti savo tėvų, nutolti ar tapti artimesniais. Rinkitės tai, kas geriausia ir komfortiškiausia jums.
NUOŠIRDŽIAI PRIIMKITE ATLEIDIMO PROCESĄ
Priešingai nei manoma, vien atleidimo faktas ne iš karto mus užpildo džiaugsmu ir palengvėjimu. Dažnai būna priešingai: atsiranda tuštumos jausmas, nes pyktis, pagieža, kartėlis yra stiprūs jausmai, reikalaujantys daug energijos ir dėmesio, jie gali suteikti mūsų gyvenimui prasmės ir tikslingumo. Taigi jų dingimas gali mumyse sukelti praradimo jausmą. Nelieka nieko kito, kaip įveikti šį etapą, nes tai viena iš sveikimo formų. Praėję ši etapą, įgytą gyvenimo energiją galime panaudoti kažkam kitam: santykiams, projektams ir kt.
Svarbiausia yra prisiminti, kad niekada nėra per vėlu nuspręsti atleisti ar suvokti, jog atleidimas buvo priimtas skubotai ir neapgalvotai. Būtina girdėti savo jausmus ir norus, jie padės jums pasirinkti teisingą kelią.
Taip pat skaitykite:
Parašyti komentarą