Tai buvo prieš trejus metus. Stovėjau prie šiltnamio ir kraipiau galvą. Pasodinau gerus agurkus, patikrintą veislę – ir derlingą, ir ne ankstyvą. Dirvožemis pas mane tinkamas: purus, šiltas, su mėšlu. Laistyta laiku, vėdinta, netgi tręšta su „biomagniu“.
O jie tiesiog stovi. Na, galvoju, kabo. Lapai suglebę, stiebai auga į visas puses. Žaliuoja ir žydi, bet kai ateina laikas megzti agurkus – viskas dingsta.
Aš ne pirmus metus su kastuvu. Patyriau visko: ir šalnų birželį, ir fitoftorozės liepą. Bet kaip galėjo taip nutikti, kad viskas buvo pagal taisykles, o niekas neveikė? To nesitikėjau. Ir tada prisiminiau vieną seną įrašą. Ir, tiesą sakant, iš pradžių į tai pažiūrėjau kaip į pokštą… Bet, pasirodo, tai nebuvo jokie juokai.
Slapta eilutė mano senelio užrašų knygelėje
Daržinėje, už varžtų dėžutės ir seno žibinto, guli mano užrašų knygelė. Geltona, mėšlu ištepta, ant viršelio – „Stebėjimų žurnalas“. Tai vieno iš giminaičių palikimas. Tikriausiai mano senelio. Jis buvo agronomas iš pašaukimo, sakau jums. Naktimis galėdavo sėdėti kaip alchemikas, lašinti lašą po lašo ir kažką murmėti. Tada mes juokdavomės.
Atverčiau knygelę, perverčiau lapus ir užkliuvau už kreivai parašytos eilutės:
Po įrašu – formulė. Jodas. Alavijas. Pelenai. Ir prierašas: „Viską matuok lašais, o ne iš akies, nepasikliauk ranka.“ Ir dar vienas prierašas: „Viską matuok lašais, o ne iš akies, nepasikliauk ranka.“ Nuo to laiko nustojau į viską žiūrėti pro pirštus. Nes tai, ką padariau toliau, tiesiogine to žodžio prasme apvertė lysvę aukštyn kojomis.
Kas nutinka agurkams juos palaikius
Taigi. Pirmą kartą patręšiau ryte, kai saulė dar tik buvo patekėjusi. Lysvė šiek tiek drėgna, žemė neįkaitusi. Pyliau tiesiai po šaknimis, nelaistydamas ant lapų. Praeina diena – nieko. Antra – taip pat tyla. Bet trečią…
Atidarau šiltnamį ir netikiu savo akimis. Lapai stovi kaip kareiviai. Žiedai atsivėrę, lyg kviestų bites į vestuves. O stiebai? Ne į šonus, o tvirtai aukštyn, lyg būtų supratę, kur augti. Ir svarbiausia – užuomazgos ėmė megztis tankia girlianda, kiekviename tarpubamblyje, beveik be tarpų.
Nulėkiau su laistytuvu, bet daugiau nebetręšiau. Tiesiog palaistau šiltu vandeniu ir klausausi. Klausausi lapų. Jie lyg čeža. Gyvi, margi, laimingi.
Po savaitės išaugo pirmieji agurkai. Ne pailgi, ne kreivi. Lyg iš paveikslėlio. Traškūs, sunkūs. O tada dar ir dar.
Po trijų savaičių nešiau jau nebe kibirą, o dėžę. Ir žinote, kas juokingiausia? Derlius buvo 70 % didesnis nei praėjusiais metais, su tokia pačia priežiūra. Ir svarbiausia – jokių trąšų iš parduotuvės, jokių „stebuklingų priemonių“. Tik kantrybė, užrašų knygelė ir 13 lašų.
Ne magija, o tikslumas
Dabar įsiminkite, kaip man pavyko. Nereikia skubėti, verčiau paverskite tai įpročiu: viskas su saiku, viskas su pagarba.
Paimkite paprastą stiklinę šilto vandens. Ne verdančio, ne iš šulinio. Temperatūra turi būti kaip šviežio pieno. Į ją:
- 10 lašų jodo iš vaistinės, nepasibaigusio galiojimo.
- 1 lašas pelenų, geriausia beržo, smulkiai persijotų.
- 2 lašai alavijo sulčių, išspaustų iš šviežio, mėsingo lapo, senesnio nei 2 metai.
Visa tai atsargiai, lėtai išmaišykite. Ne iki putų, ne iki burbuliavimo. O taip, lyg virtumėte sriubą mylimam žmogui. Po to gautą skystį supilkite į 10 litrų vandens. Tai ir viskas. Štai jums ir užpilas. Tai, ką aš vadinu „13 lašų“.
Dabar svarbus momentas: negalvokite, kad jei lašų bus daugiau, bus geriau. Aš bandžiau. Su 15 lašų jodo lapai susisuko kaip popierinės servetėlės. Su 12 – efektas silpnas. Patikrinta ne vieną kartą.
Kodėl tai veikia? Atsakymas vienu žodžiu: balansas
Agurkas – ne kovotojas. Tai ne bulvė, kuri ištvers karštį, audras ir kilogramus mėšlo. Jis rafinuotas. Trapus. Reiklus. Ir svarbiausia, jis labai aštriai reaguoja į disbalansą.
Jodas dezinfekuoja, naikina grybelį, stimuliuoja ląstelių dalijimąsi. Pelenai suteikia kalio ir fosforo, stiprina imunitetą. Alavijas aktyvuoja augimą ir šaknų formavimąsi. Bet persistengsite bent su vienu komponentu – ir viskas nueis veltui.
Todėl visa galia slypi tikslume. 13 lašų – ne magija, o saikas. Tai jūsų kontrolė. Jūsų dalyvavimas. Ir augalas tai jaučia. Taip, būtent taip. Juokiatės? Na, gerai. Aš irgi juokiausi, kol iš vienos lysvės surinkau 57 kilogramus.
Pats svarbiausias slaptumas: 13-asis lašas
Dažnai pastebiu, kad žmonės ieško stebuklo. Kad palaistytum kartą – ir auga. Kad nereikėtų galvoti, rūpintis, prižiūrėti. Bet daržas neatleidžia abejingumo. Jis kaip vaikas. Jį reikia matyti, girdėti, jausti. Su juo reikia gyventi.
Todėl aš visada sakau: pirmas lašas yra jodas, o paskutinis – tu. Nes būtent tu matuoji saiką. Tu sprendi: kada, kiek, kodėl. Ir būtent tu esi tas 13-asis lašas. Gyvas, atidus, rūpestingas.
Ir jei viskas pavyks, žinokite: turite ne lysvę, o lobį. Ir jis jums atsilygins šimteriopai. Iš kiekvieno kvadrato – po 19 kilogramų. O gal net daugiau. Viskas priklauso nuo rankos, širdies ir tikėjimo paprastais dalykais.
Šaltinis: dzentlmenis.lv
Parašyti komentarą