Ar esate matę, kaip agurkų daigas per 3 dienas išauga dvigubai? Na, pagaliau tai nutiko ir man! Pasodinau, palaisčiau, pasižiūrėjau… Ir po 3 dienų – tarsi magija! Pradėjo augti ne tik lapeliai, bet ir visas krūmelis atgijo ir ėmė judėti. Ir visa tai – be šiltnamio, be jokių gudrių biostimuliatorių ar trąšų.
Na, o dabar – dėmesio. Į duobutę įdėjau tik vieną dalyką. Vienintelį. Pagamintą savo rankomis. Ir, atvirai pasakius, anksčiau pati iš to tik pasijuokdavau. Bet jeigu žinotumėt, kaip tai „užkuria“ augimą! Norit sužinoti, kas tai? Palaukit truputį – viską papasakosiu nuo pradžių iki pat paslapties atskleidimo.
Ir taip – pabaigoje jūsų lauks dar viena gudrybė: kaip tą „namų“ ingredientą padaryti kelis kartus veiksmingesnį, jei jį naudosit ne paprastai, o su mažu triuku. Skamba intriguojančiai? Žinoma!
Viskas prasidėjo nuo pavasario
Diena buvo giedra, ir aš, ilgai negalvodama, nusprendžiau – laikas sodinti agurkus. Daigai mano pačios išauginti, stiprūs. Stiebas tvirtas, lapas kaip delnas, šaknys – malonumas žiūrėti! Bet jūs juk žinot – jei dirva neparuošta tinkamai, tai daigas ten sėdės, stumdysis, kankinsis, kol įsišaknys.
Nes kaip dažniausiai būna? Pasodini, palaistai – ir lauki. Praeina savaitė, kita… Tik tada kažkas ima judėti. Arba dar blogiau – lapai pradeda gelsti, šaknys pūti.
Ir būtent čia, draugai, prasideda įdomiausia dalis
Šiemet nieko panašaus nebuvo. Visiškai jokių problemų. Ir visa tai – dėl vieno ingrediento. Taip, tik vieno! Ir jis – tiesiai į dešimtuką.
Trąšų aš daugiau nebeperku
Tą dieną, kai su kibiru daigų išėjau į daržą, jau buvau pasiruošusi tą patį „namų mišinį“. Bet, atvirai sakant, naudojau jį iš neturėjimo ką veikti. Na, jūs žinot, kaip būna – gal ir netiki, bet jei jau po ranka, kodėl gi neišbandžius?
Kažkas nutiko – tarsi spragtelėjimas
Duobutes dariau kaip visada – tinkamu atstumu, purias, šiltas, į kiekvieną įbarsčiau truputį pelenų. Bet prieš sodinant, įmečiau po žiupsnelį tos pačios medžiagos.
Tada dar negalvojau, kad po trijų dienų būsiu nustebusi. O ketvirtą dieną jau ginčysiuos su kaimynais, kad tai ne fotomontažas. Ha! Bet tai buvo tikra.
Svarbiausia ne tik ką dedat, bet kada ir kaip
Ne prieš sodinimą, ne po, o būtent sodinimo metu. Tiesiai po šaknimi. Tada tai veikia kaip variklis.
Ir žinot, kas įdomiausia? Čia nekalbam apie trąšas. Čia gryna biologija. Tikra, natūrali – be miltelių. Augalas ne tik maitinasi – jis pasijunta kaip namuose. Štai kur esmė!
Ir jūs tik įsivaizduokit
Vakar dar tik viršūnėlės matėsi, o šiandien – lapai kaip delnai, stiebas stiebiasi kaip raketa, o šaknys, matyt, jau stipriai įsikibusios į žemę. Net pati sau pliaukštelėjau per sprandą: „Kas čia vyksta?!“
Stoviu lyg žemė įkalta – netikiu savo akimis. Po dar dviejų dienų – dar daugiau pažangos. O savaitės pabaigoje – žalias sprogimas, tarsi nieko net nebūčiau sodinusi. Tik atitrauk užuolaidą ir – bums! – jau agurkai auga! Ne fantazija. Tikrovė. Tik reikia žinoti, kaip tai padaryti.
Gerai, gana jus laikyti nežinioje. Atėjo metas atskleisti paslaptį
Natūralus priedas agurkų daigų auginimui
🟢 1 valgomasis šaukštas avižinių dribsnių. Ne garintų, ne sūdytų – žalių ir sausų.
Taip, taip – būtent tų. Skamba juokingai? Nė kiek. Kodėl avižiniai dribsniai? Nes tai – gyvybės startas. Jie turi daugybę mikroelementų, organinių medžiagų, krakmolo. Bet svarbiausia – jie greitai skyla ir aktyvuoja dirvožemio mikroflorą.
Augalas ne tik įsišaknija – jis pradeda gyventi iš karto, be jokio prisitaikymo. Bet tai dar ne viskas. Juk žadėjau jums mažą triuką? Štai jis!
Papildomas triukas – dar stipresniam efektui
Prieš dedama avižas į duobutę, vakare jas užplikiau verdančiu vandeniu – truputį, kad išbrinktų, bet ne pavirstų į košę. Tada įmaišiau arbatinį šaukštelį medžio pelenų ir kelis lašus fermentuoto medaus vandens (tai yra, kai šiltame vandenyje išmaišomas šaukštelis medaus ir paliekamas nakčiai pastovėti). Visa tai pastovėjo per naktį. O ryte – tiesiai į duobutę, po daigų šaknimis
Ir tada viskas prasidėjo. Mikroorganizmai – euforijoje, šaknys – šoke nuo tokios „aptarnavimo kokybės“. Drėgmė laikosi prie šaknies. Žemė – gyva! Viskas suveikė. Ir augalas pradėjo augti. Ne tiesiog augti – lėkė!
Nuo tada avižinių dribsnių dedu ne tik agurkams. Išbandžiau su moliūgais, cukinijomis, net su pomidorais – protingais kiekiais. Efektas stabilus: stiprios šaknys, greita augimo pradžia.
Tačiau nepersistenkit. Viskas su saiku. Dribsniai – tai tarsi kibirkštis. Bet jei į duobutę pribersit pusę kilogramo – prasidės rūgimas. O mums juk reikia rezultato, ne komposto.
Štai ir visa paslaptis
Atrodytų smulkmena. Bet iš tiesų – galingas augimo impulsas. Ir jokių chemikalų nereikia. Tik seni geri avižiniai dribsniai, šiek tiek dėmesio ir noras pasidaryti geriau.
