Padėkite tai po automobilio variklio dangčiu: kiaunės jūsų automobilio gali vengti iš tolo

Rudenį ir žiemą vairuotojai dažniau pagalvoja apie akumuliatorių, padangas ar užšalusius langus, bet yra dar viena problema, kuri gali užklupti visiškai netikėtai. Ryte ateinate prie automobilio, bandote užvesti, o jis elgiasi keistai. Užsidega klaidos, variklis dirba netolygiai, kažkas neveikia, nors vakar viskas buvo tvarkoje. Atidarote variklio dangtį ir pamatote sukandžiotus laidus, apgraužtas žarneles arba keistus pėdsakus.

Tokį nemalonų siurprizą gali palikti kiaunė. Šis mažas plėšrūnas Lietuvoje nėra retenybė, ypač individualių namų kvartaluose, sodybose, prie garažų, ūkinių pastatų ar net daugiabučių kiemuose, kur netoliese yra želdinių. Kiaunė atrodo nedidelė, bet jos padaryta žala automobiliui gali būti labai nemaloni. Kartais pakanka vienos nakties, kad tektų važiuoti į servisą.

Kodėl kiaunės lenda po kapotu?

Kiaunės nėra „automobilių priešės“ ir laidų negraužia iš piktumo. Dažniausiai jas vilioja šiluma, kvapai ir saugi slėptuvė. Rudenį bei žiemą ką tik sustojusio automobilio variklio skyrius ilgai išlieka šiltas, todėl mažam gyvūnui tai atrodo kaip puiki vieta pasislėpti ir sušilti.

Ypač tai aktualu, jei automobilis statomas toje pačioje vietoje kasdien: prie namo, garaže, po stogine ar kiemo kampe. Kiaunė gali priprasti prie tokios vietos ir pradėti ją lankyti reguliariai. Iš pradžių ji tik įlenda pasišildyti, bet vėliau gali pradėti kandžioti tai, ką randa aplink.

Vairuotojams labiausiai nukenčia laidų izoliacija, guminės žarnos, įvairūs plastikiniai elementai. Tokia žala ne visada iškart matoma, bet jos pasekmės gali būti rimtos: nuo užsidegusių įspėjamųjų lempučių iki automobilio, kuris tiesiog nebeužsiveda.

Kodėl jos graužia laidus?

Kiaunėms kandžiojimas yra natūralus elgesys. Jos gali graužti kietesnius ar elastingus daiktus, todėl laidų izoliacija, gumos ir žarnelės joms tampa tarsi netinkamu, bet lengvai pasiekiamu „žaislu“. Dar viena priežastis – kvapai. Jei variklio skyriuje jau buvo kita kiaunė, jos kvapas gali privilioti naują gyvūną arba sukelti teritorinę reakciją.

Tada automobilio variklio skyrius tampa ne tik šilta vieta, bet ir svetimos kiaunės pažymėta teritorija. Tokiu atveju gyvūnas gali pradėti dar aktyviau kandžioti, draskyti ar žymėti aplinką. Vairuotojui tai reiškia vieną dalyką – kuo anksčiau problema pastebima, tuo mažesnė tikimybė, kad teks brangiai remontuoti.

Kvapai, kurių kiaunės nemėgsta

Kiaunės turi labai jautrią uoslę, todėl vienas paprasčiausių būdų jas atbaidyti – stiprūs kvapai. Tai nėra šimtaprocentinė apsauga, bet daug vairuotojų pradeda būtent nuo natūralesnių ar buitinių priemonių.

Vienas dažnai minimas būdas – tualeto blokas. Jo stiprus cheminis kvapas gali erzinti gyvūną ir atbaidyti nuo variklio skyriaus. Svarbu jį pritvirtinti saugiai: ne prie karštų detalių, ne prie diržų, ventiliatorių ar kitų judančių dalių. Jis neturi nukristi važiuojant ir neturi liestis su įkaitusiais paviršiais.

Kitas paprastas variantas – česnakas. Kelios susmulkintos skiltelės skleidžia aitrų kvapą, kurio kiaunės dažnai vengia. Tiesa, šis būdas turi minusą: česnakas greitai praranda kvapą, gali pradėti gesti, o jo aromatas gali būti nemalonus ir pačiam vairuotojui. Todėl tai labiau laikinas sprendimas nei ilgalaikė apsauga.

Dar vienas senas būdas – šuns ar katės plaukai. Juos galima įdėti į mažą medžiaginį maišelį ir palikti saugioje vietoje po variklio dangčiu. Plėšrūno kvapas kiaunei gali signalizuoti pavojų, todėl ji gali vengti tokios vietos. Tačiau ir šis metodas veikia nevienodai: vienur padeda, kitur kiaunė po kurio laiko prie kvapo pripranta.

Saugumas svarbiau už bet kokį triuką

Kad ir kokią priemonę pasirinktumėte, svarbiausia – nieko nemesti po kapotu bet kaip. Variklio skyriuje yra karštų, judančių ir jautrių dalių. Net paprastas tualeto blokas ar maišelis su plaukais gali pridaryti bėdos, jei bus pritvirtintas netinkamai.

Priemonės turi būti dedamos tik ten, kur jos negali įkristi į diržus, ventiliatorių, oro įsiurbimo angas ar prisiliesti prie įkaitusių detalių. Jei nesate tikri, geriau pasitarti su meistru. Kartais kelios minutės servise padės išvengti situacijos, kai nuo atbaidymo priemonės atsiras daugiau žalos nei nuo pačios kiaunės.

Mechaninės priemonės gali būti patikimesnės

Jeigu kvapai nepadeda arba kiaunė jau buvo apsilankiusi ne kartą, verta galvoti apie papildomas priemones. Viena jų – metalinis tinklelis po automobiliu. Jis padedamas ant žemės toje vietoje, kur automobilis dažniausiai stovi. Kiaunės nemėgsta lipti ant nestabilaus, vielą primenančio paviršiaus, todėl toks barjeras gali apsunkinti patekimą į variklio skyrių.

Kitas variantas – elektroniniai atbaidymo prietaisai. Jie gali skleisti ultragarsą arba veikti su judesio davikliais. Kai kurie vairuotojai naudoja ir judesį fiksuojančius šviestuvus kieme ar prie garažo. Staiga įsijungianti šviesa gyvūną gali išgąsdinti ir priversti ieškoti ramesnės vietos.

Tokios priemonės ypač aktualios ten, kur problema kartojasi: sodybose, namų kiemuose, garažų masyvuose ar vietose šalia miško, parkų ir krūmynų.

Jei kiaunė jau buvo įlindusi, vien kvapo gali neužtekti

Jei po kapotu jau matote pėdsakus, kailio, išmatų, apgraužtų detalių ar jaučiate neįprastą kvapą, vien pakabinti tualeto bloką gali nepakakti. Tokiu atveju verta išvalyti variklio skyrių ir pašalinti gyvūno paliktus kvapus. Kita kiaunė arba ta pati gali sugrįžti būtent dėl kvapo pėdsakų.

Taip pat verta patikrinti laidus ir žarneles. Net jei automobilis dar važiuoja, nedidelis pažeidimas vėliau gali tapti rimtesne problema. Ypač jei apgraužta izoliacija, pažeistos vakuumo, aušinimo ar kitos žarnos.

Ką daryti vairuotojui?

Paprasčiausia taisyklė tokia: jei automobilis dažnai stovi lauke, ypač ramesnėje vietoje, rudenį ir žiemą verta bent kartais atidaryti variklio dangtį ir apžiūrėti, ar nėra keistų pėdsakų. Kuo anksčiau pastebėsite problemą, tuo lengviau bus ją sustabdyti.

Galima pradėti nuo paprastų kvapų: tualeto bloko, česnako, šuns ar katės plaukų. Tačiau viską reikia pritvirtinti saugiai. Jei problema kartojasi, geriau rinktis mechaninį barjerą, elektroninį atbaidymo prietaisą arba pasitarti su servisu dėl rimtesnės apsaugos.

Kiaunė po kapotu gali atrodyti kaip maža laukinės gamtos smulkmena, bet vairuotojui ji gali baigtis labai praktiškai – neveikiančiu automobiliu ir netikėta sąskaita. Todėl geriau pasirūpinti prevencija dar tada, kai po variklio dangčiu nėra nei apgraužtų laidų, nei rytinio galvos skausmo.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!