Kai namuose atsiranda sulūžusios šukos ar įskilęs veidrodis, daugelis susimąsto – ar galima šiuos daiktus tiesiog išmesti? Įvairiose kultūrose egzistuoja visa sistema įsitikinimų, kaip reikėtų atsisveikinti su tokiais daiktais. Šios tradicijos – tai ne tik prietarai ar užgaidos. Už jų slypi gilūs įsitikinimai apie žmogaus ir asmeninių daiktų ryšį bei psichologiniai poreikiai, kuriuos nesunku suprasti pažvelgus atidžiau.
Kodėl plaukai ir šukos turi ypatingą reikšmę
Daugelyje tautų plaukai laikomi ne tik kūno dalimi, bet ir gyvybinės jėgos, sielos, dvasinės kilmės saugykla. Štai kodėl daugelį jaudina net ir svetimų plaukų buvimas „ne vietoje“. Net ir šiuolaikiniame pasaulyje daugelis vengia duoti savo šukas kitiems ar naudoti svetimas – ne vien dėl higienos priežasčių. Mūsų kasdienybėje vis dar gausu senųjų įsitikinimų atgarsių.
Šukos šiose sistemose – ne šiaip priežiūros priemonė, o savotiškas „tarpininkas“ tarp žmogaus ir pasaulio. Tikėta, kad šukos sugeria savo šeimininko energiją: visa, ką žmogus išgyveno, jautė ar ko troško, likdavo tarsi įrašyta jose. Todėl ir kilo baimė – jei šukos neteks ryšio su šeimininku ar bus netinkamai pašalintos, tai gali „atidaryti duris“ svetimai įtakai. Galbūt taip ir atsirado liaudies įsitikinimai apie nesėkmes ar nelaimes dėl netinkamai išmestų šukų.
Veidrodis – tarp įprasto daikto ir „žvilgsnio į anapus“
Veidrodis vis dar išlieka ypatingu objektu daugelyje kultūrų. Europoje, ypač Rytų Europoje, nuo seno veidrodžiams buvo priskiriamos mistinės savybės. Jie buvo laikomi riba tarp gyvųjų pasaulio ir kitos, nematomos tikrovės. Tokių įsitikinimų esama ne tik pas mus – panašiai veidrodžių bijota Kinijoje ar Afrikos tautose, kur netgi nerekomenduota palikti veidrodžio be paskirties ar leisti jam netyčia sudužti.
Baimė dėl sudužusio veidrodžio išliko iki šių dienų. Tai atspindi ir visiems žinomas prietaras apie „septynis nelaimės metus“. Tai susiję ne tik su ramybe ar prietarais: anksčiau veidrodžiai buvo labai brangūs, tad jų netektis šeimai būdavo didelis įvykis.
Atsisveikinimo ritualų simbolika
Atsisveikinimo su šukomis ar veidrodžiu ritualai atrodo paprasti, bet kiekvienas jų turi savitą simbolinę reikšmę:
- Ugnis. Senų šukų deginimas įvairiose kultūrose simbolizuoja transformaciją ir apsivalymą. Ugnis laikoma stichija, kuri sunaikina ne tik fizinį daiktą, bet ir visus ryšius tarp daikto ir jo buvusio savininko. Pelenai dažnai buvo palaidojami arba išbarstomi vėjyje – tai simbolizavo grąžinimą gamtai.
- Vanduo. Prieš išmetant veidrodį, rekomenduota jį nuplauti po tekančiu vandeniu. Buvo tikėta, kad vanduo nuplauna „atspindį“ ir panaikina buvusio savininko maginį pėdsaką.
- Tamsa / Audinys. Veidrodžio įvyniojimas į tamsų audinį – akivaizdus izoliacijos simbolis. Šviesa ir „energija“ uždaromos, o viskas, kas galėtų būti pavojinga, „neutralizuojama“ iki galutinio atsisveikinimo.
- Sulaužymas ir užkasimas. Šukų sulaužymas ar veidrodžio sudaužymas į smulkias šukes turėjo paversti šiuos daiktus iš stipriai simbolinių objektų į nekenksmingas šiukšles. Užkasimas žemėje – dar viena universali idėja apie daikto gyvenimo ciklo pabaigą.
Ritualų istorija pasaulyje
Panašių ritualų buvo daugelyje kultūrų – ne tik slavų, bet ir romėnų, senovės graikų ar rytų tautų. Kai kur plaukų negalima buvo palikti be priežiūros, o veidrodžio šukės buvo slepiamos slaptose vietose. Įvairių tautų folkloras vieningai rodo: „asmeniški“ daiktai turi iškeliauti oriai, kitaip jie ir toliau gali veikti žmogaus likimą.
Psichologinė ritualų reikšmė: kaip išgyventi atsisveikinimą
Šie ritualai išliko per kartas ne tik dėl baimių ar tikėjimo magija. Iš šiuolaikinės psichologijos perspektyvos – tai būdas žmogui ramiai atsisveikinti su svarbiais daiktais. Pats procesas – deginimas, plovimas, vyniojimas – padeda suvokti, kad ryšys baigtas, senas lieka praeityje, o nerimas „atiduodamas“ stichijai.
Tikėjimas ritualu gali paguosti, suteikti saugumo ir vientisumo jausmą. Simbolinio veiksmo pagalba lengviau suvokti savo savarankiškumą ir apsaugą – ypač tais momentais, kai prarandame kontrolę kasdienybėje.
Šiuolaikinis požiūris: saugus atsisveikinimas ir ekologija
Šiandien ekologiniai ir higienos reikalavimai yra ne mažiau svarbūs nei tradicijos. Plastiko deginimas kenkia aplinkai, o sudužusį stiklą reikia išmesti taip, kad niekas nesusižeistų. Daugybėje miestų galioja atliekų rūšiavimo taisyklės – metalas, stiklas ir plastikas turi būti metami į skirtingus konteinerius.
Šiuolaikiniai patarimai ragina rodyti pagarbą daiktams – išardyti juos dalimis, tvarkingai supakuoti, kad nekeltų grėsmės kitiems. Jei senos šukos dar tinkamos, jas galima naudoti gyvūnų priežiūrai ar buities reikmėms. Praradęs grožį veidrodis gali būti perkeltas į pagalbines patalpas – ir tai taip pat būdas „paleisti“ jį be nereikalingo nerimo.
Ritualai, susiję su įprastais daiktais, turi daug sluoksnių: nuo liaudies tikėjimų iki psichologinės paramos atsisveikinimo procese. Dėmesingas ir prasmingas požiūris į daiktų simboliką padeda geriau suprasti save, savo poreikius ir rasti pusiausvyrą tarp tradicijų, šiuolaikiškumo ir asmeninio komforto. Pasaulyje, kuris taip greitai keičiasi, gebėjimas švelniai atsisveikinti su svarbiais dalykais – tai irgi rūpinimosi savimi dalis.
