Tai skamba neįtikėtinai, bet tai – tiesa. Vienas vyras beveik tris dešimtmečius kasdien kėlėsi su viena mintimi: eiti pirmyn. Be automobilių, be lėktuvų, be „trumpesnių kelių“. Tik kojos, žemė ir valia. Šiandien Karlas Bushby – buvęs britų armijos desantininkas – po 27 metų kelionės pėsčiomis beveik grįžo namo.
Iš idėjos bare – į gyvenimo odisėją
Karlas Bushby savo beprotišką planą pradėjo 1998 metais, būdamas 29-erių. Idėja gimė paprastai – atsitiktiniame pokalbyje su draugais. Tačiau tai, kas daugeliui liktų tuščia fantazija, jam tapo iššūkiu visam gyvenimui. Jis nusprendė apkeliauti pasaulį pėsčiomis, nenaudodamas jokių motorinių transporto priemonių.
Starto tašku tapo Punta Arenasas Čilėje. Tikslas – Hulas Anglijoje, miestas, kuriame jo laukia mama. Tarp šių dviejų taškų – beveik 50 tūkstančių kilometrų, 25 šalys ir keturi žemynai.
Planas, kuris turėjo trukti 12 metų… ir truko 27
Iš pradžių Karlas tikėjosi, kad kelionę pavyks įveikti per 12 metų. Tačiau realybė pasirodė negailestinga. Vizų problemos, geopolitinės kliūtys, finansiniai sunkumai ir galiausiai pasaulį sustabdžiusi COVID-19 pandemija pavertė planuotą ekspediciją beveik tris kartus ilgesne.
Šiandien jis jau Vengrijoje. Iki namų – apie 1500 kilometrų. Jei niekas nesutrukdys, Hulo miestą jis turėtų pasiekti 2026 metų rudenį.
Jokio kompromiso: jei negaliu eiti – negrįžtu
Karlas sau iškėlė griežtas taisykles. Jokio transporto. Jokio grįžimo namo, kol kelionė nebaigta. Jei kur nors įstrigs – tai bus jo problema, kurią turės išspręsti pats.
„Negaliu pasinaudoti transporto priemone, kad ten nuvykčiau, ir negaliu grįžti namo, kol nepasiekiu jo pėsčiomis“, – sako jis. Šis požiūris tapo jo filosofija – jokio „lengvesnio kelio“ ne tik kelionėje, bet ir gyvenime.
Per dykumas, džiungles ir kalnus
Per 27 metus Karlas perėjo vietoves, kurias daugelis mato tik dokumentiniuose filmuose. Jis kirto Patagonijos ir Andų kalnus, keliavo per dykumas, tankias džiungles, atokiausius Azijos regionus. Iš Pietų Amerikos pasiekė Centrinę Ameriką, Meksiką, Jungtines Valstijas, vėliau – Rusiją ir Mongoliją.
Be GPS, be išmaniųjų programėlių. Jo įrankiai – popieriniai žemėlapiai, pieštukas ir skaičiuotuvas.
99 procentai žmonių – geri
Nepaisant visų sunkumų, Karlas sako, kad didžiausia šios kelionės dovana buvo žmonės. Jo teigimu, net 99 procentai sutiktųjų buvo geri, nuoširdūs ir paslaugūs.
„Pasaulis yra daug malonesnė ir gražesnė vieta, nei dažnai atrodo“, – sako jis. Ši patirtis visiškai pakeitė jo požiūrį į žmoniją ir tapo viena svarbiausių gyvenimo pamokų.
Pabaiga džiugina… ir gąsdina
Artėjant kelionės pabaigai, Karlą lydi prieštaringi jausmai. Džiaugsmas dėl sugrįžimo susipina su nerimu. 27 metus jo gyvenimas buvo paprastas: keltis ir eiti pirmyn.
„Visa mano kasdienybė buvo judėjimas. Ir tai staiga baigsis“, – prisipažįsta jis. Kas bus toliau – kol kas neaišku.
Kelionė, tapusi gyvenimu
Tai, kas prasidėjo kaip spontaniška idėja jaunystėje, virto vienu įspūdingiausių asmeninių žygių šiuolaikinėje istorijoje. Karlui Bushby ši kelionė buvo ne tik fizinis išbandymas, bet ir gilus vidinis virsmas.
Jo istorija primena, kad net beprotiškiausios svajonės gali tapti realybe, jei užtenka ryžto eiti pirmyn – žingsnis po žingsnio, net jei tam prireikia beveik viso gyvenimo.
Šaltinis: https://www.bbc.com/news/articles/c2e30mxnmxdo
