Žmonija nuo seno mėgsta skaityti ženklus – nuo dangaus kūnų iki kačių uodegų. O naminės katės, regis, visada atsiduria tame pačiame centre: jos atrodo tarsi žinotų daugiau. Pažvelgus į istoriją, žmonės jų elgesį visada siejo su artėjančiais pokyčiais – dažniausiai orais. Ir nors toks aiškinimas nėra meteorologija, jame slypi įdomus tikrovės grūdas: gyvūnai iš tiesų jautriai reaguoja į aplinkos signalus, kurių mes dažnai nė nepastebime.
Štai kaip kačių elgesys gali tapti savotišku žiemos barometru, kartu nepamirštant, kad tai labiau natūraliosios intuicijos skaitymas nei tikslios prognozės.
Katė niekada nebūna abejinga temperatūrai. Jos kūnas nuolatos „skaito“ aplinkos pokyčius: slėgį, drėgmę, kintantį vėjo intensyvumą. Jei katė vis dažniau įsitaiso giliausiame, šilčiausiame kambario kampe ir susisuka taip, tarsi bandytų sutaupyti kiekvieną šilumos lašą, gali būti, kad lauke jau prasideda stabili šaltojo sezono fazė. Tai nėra mistinis ženklas – tai išlikimo instinktas, paveldėtas iš laukinių protėvių.
Kitas įdomus signalas – katės bandymai „kasti“ letenomis ar intensyviai trintis į baldų kraštus. Tai dažnai suvokiama kaip dėmesio siekimas, tačiau iš tikrųjų gyvūnas tokiu būdu bando nusiraminti pasikeitus aplinkos pojūčiams. Slėgio kritimas prieš snygį gali paveikti gyvūno vidaus ausį, o ši – jo elgesį. Katė tampa neramesnė, daugiau juda ar, priešingai, slepiasi. Tai yra intuicija, paremta fiziologija, ne magija.

Labai dažnai šeimininkai pastebi, kad prieš šalčius katės ima daugiau laižyti stirpriau kailį. Šis instinktas kilęs iš natūralaus poreikio sukurti storesnį, vandeniui ir šalčiui atsparesnį apsauginį sluoksnį. Intensyvesnis priežiūros ritualas ne visada rodo artėjantį speigą, bet kai tai sutampa su kitais signalais – pavyzdžiui, gyvūnui ieškant šilumos – iš tiesų gali nurodyti, kad lauke artėja permaina.
Prie patikimiausių žiemos ženklų priskiriamas ir ilgesnis gulėjimas saulės lopuose. Gyvūnas ne tik mėgaujasi šiluma, bet ir kompensuoja aplinkos vėsumą. Katės kūnas labai greitai pastebi, kad diena trumpėja ir kambario temperatūra naktimis krenta.
Visa tai neprilygsta sinoptikų prognozėms, tačiau gyvūnų elgesys iš tiesų atspindi natūralią aplinkos dinamiką. Katėms nereikia termometrų ar barometrų – jų sensorinė sistema pakankamai jautri, kad kūnu priimtų mikro pokyčius, kurie žmonėms dažnai praslysta pro akis.
Todėl net jei 30 metų netikėjote jokiais ženklais, katės stebėjimas gali tapti maloniu būdu pajusti savo aplinką jautriau. Gyvūnai reaguoja ne į burtus, o į signalus, kurie sklinda iš oro, dirvožemio, temperatūros ir slėgio. Kartais užtenka kelių akimirkų stebėjimo, kad suprastume: gamta nuolat kalbasi su tais, kurie moka į ją įsiklausyti.

