Be lovų
Iš pradžių nebuvo lovų įprasta prasme. Nebuvo ir brangios patalynės. Žmonės apsiklodavo kailiniais, avikailiais, vilnonėmis skraistėmis. Ant suolų ir grindų, kurios būdavo uždengtos šiurkščiu maišu, patiesdavo šiaudų. Miegodavo su tais pačiais drabužiais, kuriuos dėvėjo dieną. Moterys net nenusiimdavo galvos apdangalų. Kodėl? Visų pirma, tikėjimas: miegas buvo laikomas sielos kelione į kitą pasaulį, bet kelyje reikėjo eiti apsirengus. Ir taip tiesiog būdavo šilčiau.
Karvė kitame kambaryje
O dabar įsivaizduokite: už jūsų sienos mūkia karvė, mekena ožka, ir visa tai – po vienu stogu. Unikalus senos sodybos bruožas – gyvenamosios ir ūkinės dalies derinys po vienu ilgu stogu. Po juo arba šalia – tvartai, virš arba šalia – kambariai. Gyvulių šiluma papildomai šildė bendrą pastatą. Be to, žiemą nereikėdavo braidyti per pusnis norint pamelžti karvę ar pašerti avis – viskas buvo čia pat, ranka pasiekiama.
Tinkamame tvarte temperatūra net ir per stiprius šalčius per daug nenukrisdavo. Tačiau šalčiausiomis naktimis maži ėriukai vis tiek būdavo įleidžiami į vidų prie krosnies. Istorikai subtiliai pastebi: „Žiemą jauni galvijai buvo laikomi kambariuose, todėl apie ypatingą švarą nebuvo jokių kalbų.“
Krizės metu – žuvis, duona ir net samanos
Ar manote, kad žiemą žmonės valgydavo tik paruoštas daržoves ir kruopas? Kartais aplinkybės diktuodavo kitaip. Silkės, ežerų žuvys, upių laimikis – tai buvo daugelio ūkių žiemos stalo pagrindas. Žuvis būdavo sūdoma statinėse, džiovinama, vytinama. Ir ją valgydavo kone kasdien. Gerdavo spanguolių ir bruknių nuovirus – tai buvo būdas saugoti sveikatą. Vitaminas C žiemą buvo tikras lobis. O mėsa dažniausiai būdavo prabanga, pasirodanti tik per dideles progas ar šventes. Artėjant pavasariui, trūkdavo maisto – atsargos baigdavosi. Sunkiais metais duoną tekdavo „tempti“ maišant ją su samanomis ar medžių žieve.
Namų šeimininkės, kai vyrų nėra namuose
Ir čia prasideda įdomiausia dalis. Jei vyrai eidavo dirbti sezoniškai arba užsidirbti pinigų toli, kas likdavo pagrindiniu?
Šeimininkė tapdavo visateise ūkio valdytoja. Ji prižiūrėdavo darbus, organizuodavo sėją, nuimdavo derlių, pirkdavo malkas, prekiaudavo ir samdydavo pagalbininkus. Mergaičių išsilavinimas buvo svarbus – kaip kitaip valdyti visą šį didelį ūkį? Kai kurioms Lietuvos moterims pavykdavo tvarkyti prekybos reikalus ir finansus ne prasčiau nei vyrams.
To meto stebėtojai netgi žavėjosi moterų aprangos gausa šventėse: nebuvo neįprasta, kad šeimininkė tokiai progai įsigydavo suknelę ir papuošalus už didžiulę pinigų sumą.
Pirtis kartą per savaitę
Kitaip buvo su švara. Pirtis dažnai būdavo kūrenama šeštadieniais. Ji tarnaudavo ne tik maudynėms – joje gimdavo vaikai, joje džiovindavo žoleles ir laikydavo atsargas. Daugelyje vietų pirtis buvo laikoma ypatinga vieta, kur po sunkaus darbo apsivalydavo ir kūnas, ir dvasia.
Na ir ką, ar galėtum tai padaryti? Šešis mėnesius viename kambaryje su dvidešimčia giminaičių. Už lango –30 laipsnių. Už sienos – gyvuliai. Gyvenimas su sūdyta žuvimi ir uogų nuovirais. Be elektros, tekančio vandens ir interneto. Dabar visa tai skamba griežtai, bet mūsų protėviai taip gyveno. Jie statėsi namus, prekiavo, kūrė dainas ir meną.
Paskutinis vakaro veiksmas
Įsivaizduokite šį vaizdą: lauke siaučia pūga, užpustanti kelius taip, kad net arkliai sunkiai prasibrauna. Tačiau viduje, dūmų tvyrančioje šilumoje, alsuoja gyvenimas. Šeimininkė tyliai dainuoja, vaikai ant suolų šnabžda pasakas, o šeimininkas žvakės šviesoje taiso medinius šaukštus. Tą akimirką 25 kvadratiniuose metruose susispaudę ne 20 svetimų žmonių, o vienas glaudus, nesulaužomas vienetas. Jų stiprybė slypėjo ne technologijose, o gebėjime sugyventi – su gamta, su gyvūnais ir, svarbiausia, vieniems su kitais. Jie nelaukė pavasario kaip išsigelbėjimo, jie gyveno žiemą kaip laiką, kai žemė ilsisi, o šeima susiburia.
Palikimas, kuris niekada neatšąla
Šiandieniniame pasaulyje, kur skundžiamės lėtu internetu ar ne visai šilta kava, ši istorija yra šiltas priminimas apie mūsų šaknis. Mūsų istorija ne tik užrašyta knygose; ji įrašyta ir tuose storuose rąstuose, kurie vis dar stovi kokioje nors apleistoje sodyboje Dzūkijos ar Aukštaitijos pakraštyje.
Esame tų, kurie nebijojo tamsos ir šalčio, palikuonys. Jų atsparumas teka mumyse. Ir nors nebemiegame ant krosnies su ėriukais, vis dar siekiame tų pačių dalykų – šilumos, bendruomenės ir namų jausmo.
Taigi, atsakymas į klausimą „Ar galėtumėte?“ nebėra toks svarbus. Svarbu tai, kad jie galėjo. Ir todėl mes čia. Bet ar galėtumėte savaitę pagyventi tokioje senojoje Lietuvos sodyboje? Sąžiningai?
